Buities darbai pagal amžių

sluoja

Mokslininkai gerus santykius su šeima, aukštus akademinius pasiekimus ir gerą karjeros pradžią sieja su vaikystėje atliekamais namų ruošos darbais. Jie apgailestauja, kad dabar tik 28% vaikų (JAV) gauna užduočių namuose, o vietoj to yra spaudžiami lankyti įvairius būrelius, dalyvauti draugijose ir pan. Anot tyrimą atlikusių mokslininkų, buities darbai yra pirmiausia, ką reikia išmokti, norint siekti kitų dalykų. Jie yra visa ko pamatas.

Kaip ten bebuvę, vaiko teisė yra turėti stogą virš galvos, savo erdvę, o vaiko pareiga – pasirūpinti tos erdvės tvarka ir švara.

1–3 metų mažylį nesunku prikalbinti pamaišyti tešlą ar pašluoti grindis. Žinoma, maisto gaminimu ar švarinimu to nepavadinsi, bet lai darbuojasi. Ką jis tikrai pajėgtų, tai pažaidęs nunešti žaislus į vietą, pavalyti, jei kažką išliejo (net jei ir ne visai sausai), išrinkti ir įdėti kai kurias prekes į pirkinių krepšelį, iškrauti kai kuriuos produktus iš pirkinių maišo ir sudėti į jiems skirtas vietas namuose. Dažniausiai jiems dar patinka grūsti skalbinius į skalbimo mašiną ar iš jos ištraukti.

4–5 metų vaikas gali pasikloti lovelę, sudėti savo nešvarius drabužius į skalbinių krepšį, sutvarkyti savo valgymo vietą (padėti indus, nušluostyti trupinius), surūšiuoti skalbinius (pagal spalvą) prieš dedant į skalbyklę.

6–7 metų gali šluostyti dulkes, pasigaminti paprastą patiekalą (pvz., sumuštinį ar sausus pusryčius su pienu) ar jį pasišildyti mikrobangėje, nupirkti kelis dalykus parduotuvėje, laistyti gėles, pamaitinti naminius gyvūnus.

8–10 metų – šluoti, plauti grindis, siurbti kilimus, plauti indus, prižiūrėti lauko aplinką: laistyti, ravėti.

11–13 metų – gaminti maistą iš pusfabrikačių, keisti patalynę, pamaitinti jaunesnius vaikus.

13+ metų – gaminti visai šeimai, prižiūrėti jaunesnius vaikus, pjauti žolę, džiauti skalbinius ir t.t.

Prisimenu savo paauglystę – vos ateidavo savaitgalis, tuoj puldavom tvarkytis: dulkės, grindys, skalbiniai… Užknisa, nes visą savaitę „ataręs“ dar ari ir savaitgalį. Todėl man įspūdį padarė šie dviejų realių mamų, mano bendraamžių, tvarkymosi planai.

Planas A. Visus namus išsikuopti vienu ypu – sudėtingas reikalas, todėl kiekvieną dieną tvarkoma vis kita sritis, tarkim, pirmadienį švarinama vonia, antradienį virtuvė, trečiadienį plaunamos grindys ir pan.

Planas B. Savaitgalis – šventas reikalas, todėl reikia susitvarkyti iki jo. Tvarkymosi diena paskelbiamas ketvirtadienis. Ketvirtadienį susikaupi, susitvarkai ir penktadienį parėjęs iš darbo jau gali bambą krapštyt per visą savaitgalį.

Mūsų namai nėra tokie dideli, kad imtumės plano A, bet jis praverčia, kai labai apsikuičiam ar prieš didžiąsias šventes, kai norisi kiekvieną kertelę išsišluoti. Plano B stengiuosi daugiau mažiau laikytis ir savaitgalis tuomet tikrai nušvinta naujomis spalvomis – jokio lažo!

Dar smagiau, kai viskas ne ant vieno žmogaus pečių. Tarkim, pas mus virtuvėje paprastai sukasi tėtis: gamina valgyti, plauna indus, o aš dažniau plaunu grindis, kriaukles, langus. Džiaugiuosi, kad artėja tas laikas, kai vaikai galės pasirūpinti ne tik artimiausia savo aplinka, bet ir visais namais. Dabar pasiūlau jiems išsirinkti savo drabužius iš nudžiautų skalbinių krūvos ar surūšiuoti kojines. Ne, skudurai jų nedomina. Užtat mielai neša šiukšles į rūšiavimo konteinerius. Žinoma, kol kas lydimi suaugusiojo. Tokia jau tų konteinerių konstrukcijos specifika…

Keletas pastabų, kaip vaikus paskatinti imtis namų ruošos:

  • Svarbu, ką ir kaip sakote. Padėkoję pagalbininkui, su tvarkymusi siesite teigiamą emociją, skatinsite pasitikėjimą savimi. Pakvietę darbų imtis kartu, kursite bendradarbiavimo dvasią. O jei skųsitės, kaip sunku, kaip vargina buities darbai, tą patį išgirsite ir iš vaikų.
  • Paverskite buities darbus žaidimu: „Lažinamės, kad išneši šiukšles greičiau nei iškeps kiaušinienė“. Bet ne „greičiau negu brolis“. Nebent norite, kad jie susikautų.
  • Parodykite naudą šeimai. Tai, ką jie daro, turi būti naudinga ne tik jiems patiems ar jums, bet visai šeimai. Pvz., „jeigu dabar tu sutvarkysi šiuos žaislus, ji išneš knygas, mama išdžiaus skalbinius, o tėtis nušluostys dulkes, galėsime ilgiau pažaisti tą stalo žaidimą / pasikviesti svečių / spėsime į kiną ir t.t.“.
  • Nevelkite čia pinigų. Mokėti vaikams už tai, kad jie pasikloja lovą, susideda drabužius, neša šiukšles ar plauna indus – didelė kvailystė, nebent jie jums moka už gaminamą maistą, užtrauktą užtrauktuką, prisiūtą sagą, išsiurbtą kilimą ir pan.
  • Namų ruoša ne mažiau svarbi už kitus reikalus. Kaip skiriate laiką vaiko anglų kalbos būreliui ar pianino pratimams, taip laikas turi būti skiriamas ir vaiko atliekamiems buities darbams. Ši nuostata reikšminga daugeliu aspektų: didesnis noras imtis namų ruošos, didesnis tokio darbo vertinimas, todėl didesnis supratimas, kaip dabar pluša namuose mama ar tėtis ir kaip šio darbo rezultatą (švarias grindis, langus, išskalbtą staltiesę) reikia saugoti, ateityje – ką per dieną veikia namuose likusi žmona / vyras ir pan. Tokios nuostatos neturėjimas – turbūt pagrindinė priežastis, kodėl patys nenorim imtis namų ruošos ir kodėl su panieka žiūrim į namų šeimininkes.
  • Namuose dirba visi. Tai, kad vaikas geba atlikti kažkokį buities darbą, nereiškia, kad nuo šiol visada tik jis tą ir darys, o ilgainiui visa namų ruoša persikels ant vaikų pečių. Skirstykitės vaidmenimis arba darbus rotuokite. Blogiausias variantas – kam nors ką nors liepti, priminti arba priekaištauti už nepadarytus darbus. O idealiausia, jeigu kyla asmeninės iniciatyvos: turiu idėją vakarienei, tai aš ir gaminu; pamačiau, kad šiukšliadėžė prisipildė, tai aš ir išnešu.

Čia dar pridedu trumpą santraukėlę, ką kokio amžiaus vaikas galėtų nuveikti savo ir kitų labui namuose. Paspaudę nuorodą galite parsisiųsti ir atsispausdinti (A4).

BUITIES DARBAI pagal amžių

BUITIES DARBAI pagal amziu