Lektorė, autorė, dula Vitalija įkvepia pokyčiams

Kalbinu Vitaliją Pilipauskaitę-Butkienę, kaip vieną iš tų moterų, kurių neįsprausi į nuo aštuonių iki penkių rėmus. Neįsprausta ji kvėpuoja pilnais plaučiais: augina trečiąjį vaikelį, pristatinėja pirmąją knygą, veda seminarus itin jautriomis, subtiliomis temomis, padeda būsimosioms gimdyvėms kaip dula ir daro daug kitų stebuklų. Kas turi jau paaugusį mažylį, prisimins Vitaliją iš įvairių motinystės iniciatyvų: Prieraišiosios tėvystės centro, medžiaginių vystyklų turgelių, žindymo palaikymo, gimdymų namuose reglamentavimo, gimties seserų – dulų – kūrimosi Lietuvoje ir t. t. Kur tik jos nėra! Ir kur tik ji prisiliečia, ten skleidžiasi nauji, nepaprasti ir labai šviesūs dalykai.

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė rašo

Knyga

Vis nutinka, kad su keliomis bendramintėmis imame ir sumąstome nuveikti ką nors tokio, ko Lietuvoje dar nėra. Pačioms įdomu, aktualu, tai imame ir darome. Kai niekas tomis temomis dar garsiai nesvarstė, mes jau skaitėme paskaitas apie prieraišiąją tėvystę, švietėme šeimas apie medžiaginius vystyklus ir mokėme mamas juos siūtis, pradėjome vesti nekomercinius kursus nėščiosioms, rengėme mamų klubus ir savitarpio paramos grupes.

Su mano pirmąja knyga irgi panašiai. Nors poezijos Lietuvoje daug, jaučiau, kad man norisi kitaip nei įprasta. Kai laimėjau Rašytojų sąjungos leidyklos Pirmosios knygos konkursą, sumanėme su vyru pasiūlyti ir naują šios serijos koncepciją. Pirmoji knyga – tai literatūros pasaulyje įsitvirtinantis jaunas autorius. Parodykime jį, kad jis taptų iš tiesų matomas, atpažįstamas – pristatykime jo veidą ant viršelio.

Nors apskritai leidykla mus labai stipriai palaikė, ši mintis pritarimo nesulaukė. Įprasta manyti, kad poetas ar rašytojas išleistoje knygoje nematomas. Geriausiu atveju – knygos gale, ant ketvirto viršelio bus nuotrauka. O man smagu būti ant savo knygos Kvėpuoju viršelio. Man jis gražus. O žmonės fotografuojasi su šia knyga ir deda nuotraukas į feisbuką, net man visai nepažįstami.

Pirmasis „Kvėpuoju“ pristatymas taip pat įvyko netradiciškai. Esu dėkinga gausiam būriui draugų, kurie atėjo palaikyti manęs, kurie kalbėjo ar dainavo publikai. Ketinančių būti žiūrovais prašiau nenešti gėlių. Vietoj jų – eilėraštį. Gavau jų visą glėbį – dar iki šiol skaitau! Gavau ir šokoladų, medaus, knygų. Vakaro rengėjai stebėjosi, kokie visi šeimyniški. Tiesa, man, kaip autorei, dar teks šio to išmokti. Pasirodo, ne taip paprasta sudėlioti tiek autografų!

Prieš pusmetį, kai ėmiau kalbėti apie šią knygą pažįstamiems, sulaukiau daug skepticizmo: eilėraščiai? Kam jie įdomūs? Ar tu iš to uždirbsi? O aš savo tekstais tikėjau. Knyga yra ne šiaip sau. Skaitomą tekstą mūsų smegenys traktuoja kaip realiai patiriamą tikrovę, ir šitaip įgyjama nauja patirtis, susikuria naujas požiūris ar susidėlioja atsakymai. Labai norėjau, kad žmonės paskaitytų mano tekstus ir suprastų: kad ir kiek yra mėšlo, jei jį atpažinsi ir juo dirvą patręši, o ne jame maudysies, viskas bus puiku. Aš išbridau. Aš džiaugiuosi gyvenimu ir tuo, kad pasaulis yra toks laikinas, unikalus ir nuostabus. Dabar sulaukiu skaitytojų atsiliepimų, kad būtent taip ir vyksta: kažkam paskaitė ir diena tapo sėkminga, kitas pradėjo daugiau šypsotis, trečiam nusitiesė naujų kelių į savo vidinį pasaulį. Tokiais atsiliepimais labai džiaugiuosi. Pasiekiau savo tikslą.

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė Kvėpuoju

Seminarai

Nors per šiuos veiklos metus turiu sukaupusi daug rodomosios medžiagos, o ir žinios niekur nedingo, iš kūdikiškų seminarų jaučiuosi išaugusi. Labiausiai mano išmylėti yra susitikimai su mergaitėmis bei jų mamomis, kur kalbamės apie pirmąsias mėnesines. Kartais nedrąsu, nejauku apie tai šnekučiuotis šeimoje, todėl mergaitės su mamomis ateina čia. Iš pradžių būna, kad prunkščia į saują, sėdi nusisukusios, tačiau galiausiai atsiveria, pralinksmėja, atsipalaiduoja, pradeda klausinėti ir replikuoti. O vakaro pabaigoje apsikabina su mamomis ir nuoširdžiai dėkoja.

Labai stipru būti su nėščiosiomis. Gana dažnai jos ateina dėl baimės, netikrumo laukiant gimdymo. O po kelių susitikimų išeina ramios, švytinčios, radusios atsakymus į klausimus. Tada dar laikas po gimdymo – klausimai apie vaikelio priežiūrą, pienuką, santykius šeimoje… Jei galiu padėti – džiaugiuosi. Nors apskritai mano pozicija yra tokia: kiekviena moteris žino, kas jai geriausia, ir turi visus atsakymus. Mano darbas tėra paremti ją ir palaikyti einant tų atsakymų link.

Pernai su kolege inicijavome užsiėmimus alkoholikų tėvų dukterims. Buvo tokia jauki, maža, stipri ir atvira moterų grupė. Unikalios patirtys. Supratau, kad nėra didelio skirtumo, ar augai alkoholiko, ar darboholiko, ar bet kokioje kitoje disfunkcinėje šeimoje. Vaikystės traumos paveikia visą likusį gyvenimą. Tą patirtį reikia išbūti, iškalbėti ir atleisti kitiems bei nebepykti ant savęs, tik tada gali iš jos išeiti į šviesą.

Šiuo metu man įdomiausia yra pažvelgti žmogui į akis ir leisti sau bei jam atsiverti. Tuoj pradėsiu atvirumo vakarų ciklą, skirtą moterims, kurios po gimdymo išgyvena potrauminį stresą. Teigiama, kad tokių moterų yra apie 30 procentų ir jos visą gyvenimą gali nešiotis šiuos skaudžius atsiminimus. Kai kurios išgyvena nesibaigiančius neigiamus jausmus, sapnuoja košmarus, kitos puola į depresiją, kai kurios net nusižudo. Mažai kas apie tai kalba, pagalbos ar paramos šioms moterims taip pat labai mažai. Norisi sukurti terpę drąsiau prisiliesti prie šių patirčių. Juolab kad ir pati esu išgyvenusi savo pirmo vaiko gimdymo istoriją kaip bejėgystės istoriją.

Kaip trauminį patyrimą moterys įvardija skirtingus dalykus, bet dažniausiai – bejėgystę gimdymo metu, nesusikalbėjimą su medikais, nepagarbą asmens orumui, intervencijas neatsiklausus arba jas šiurkščiai atliekant, kitaip vadinamą akušerinę prievartą. Ši problema abipusė: medikai dažnai konkretų gimdymą priima kaip rutininį atvejį ir nepagalvoja, kad tas „atvejis“ gali išgyventi ir kokius nors jausmus, o moterys pačios neretai (kad ir nesąmoningai) prisiima pasyvų, aukos vaidmenį. Pokyčių reikia abiejose pusėse. Kol jų nėra, gimdymo traumą patyrusias moteris kviečiu bent jau išsipasakoti.

Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė

Stiprybė

Žaviuosi tikrove. Kiekvienas žmogus yra su unikalia istorija. O jautrios temos manęs anaiptol nevargina. Esame laisvi pasirinkti, ką pasiimti, ką atmesti, ką transformuoti. Tos istorijos, tie atvirumo susitikimai augina ir mane pačią. Atvirumas man pačiai padėjo išsivaduoti iš asmeninių išgyvenimų. Taip pat drąsa klausti, prašyti pagalbos. Ir dar – tiesiog suvokiau, kad turiu ribas, kad esu pažeidžiama. Taip tiesiog yra, priimu tai kaip faktą.

Maži stebuklai (be jau minėtų didesnių)

Draugė pasisiūlė prisidėti prie knygos „Kvėpuoju“ pristatymų. Ji dainuoja. Grįžo prie dainų po daugybės metų tylos. Ji sukūrė dainą pagal mano eiles. Ir ne vieną. Ji pati džiaugiasi atradusi save kitokią, o aš jaučiu, kad tuoj užgims kažkas labai labai gražaus.

Daugiau apie Vitaliją ir ką ji veikia: http://vitale.lt

Nuotraukos Jurgitos Bastytės