Mūsų mokykla

jau-pirmokas

Daugelis laukia teksto apie mokyklą: kokią mes vis dėlto pasirinkom? Svarstėme Valdorfą ir ŠiMC, dar man prie širdies buvo pastarajai giminingas „Diemedis“ bei visiška naujovė ir sensacija „Demokratinė mokykla“. Tačiau į pirmąsias dvi nepatekome, o antrosios dvi fiziškai per toli. Taip, gal buka priežastis, bet aš tiesiog nenusiteikusi 4 ar net visus 12 metų „dirbti vairuotoja“, neatiduodant teisės vaikui judėti pačiam ir savarankiškai, palikti jį praktiškai be galimybės nuvykti į būrelius už mokyklos ribų, be to, spūstys mane pjauna be peilio, o ilgą kelionę mieste laikau tiesiog laiko gaišimu.

Trečiąjį prašymą buvome padavę į tą mokyklą, kuri mums arčiausiai ir priklauso pagal gyvenamąją vietą – Jono Basanavičiaus progimnaziją. Į ją ir patekome, nors iš pradžių dievagojausi, kad jau į šitą mokyklą tai tikrai vaiko neleisiu… :) Dabar esu labai patenkinta, kad taip susiklostė.

Kiek apie ją sužinojau per atvirų durų dienas, ji nelabai kuo nusileidžia visų išgirtai Filaretų pradinei: taip pat rengia pradinukų gamtamokslines konferencijas, pavasarį išvažiuoja į kažkieno sodą užsiimti daržininkyste, nuo 3 klasės į dailės ir muzikos pamokas integruoja prancūzų kalbą, nekalbant apie tai, kad ši mokykla nuo seno garsėja kaip ta, kurioje pagrindinė ir labai stipri užsienio kalba – prancūzų. Šiais laikais, kai praktiškai visi vaikai vienaip ar kitaip išmoksta anglų kalbą, mokėti kažkokią kitą vertinu kaip didelį privalumą. O prancūzai taip pat yra stiprūs daugelyje mokslo sričių.

Mokytojos čia, kaip ir daugumoje valstybinių mokyklų, jau ties pedagogo amžiaus viduriu ir prie tėvų moka gražiai pakalbėti, o ką veikia ir kaip elgiasi pasilikusios vienos su vaikais, tik pačios težino. Iš pažiūros – griežtos prižiūrėtojos su retsykiais prasiskverbiančiu meilės šypsniu. Tokią prisimenu ir savo pradinių klasių mokytoją – šaltą ir tolimą. Beje, mano pirmieji šešeri mokykliniai metai taip pat buvo šioje mokykloje :) Apmaudu ir tai, kad vaikas patenka į standartinį „bobinčių“. Net krepšinio ir šachmatų būrelius ir tai moterys veda… Vienintelė prošvaistė, neskaitant sargo, – muzikos mokytojas. Nors tiek…

Per atvirų durų dienas buvo leista pabendrauti su visomis būsimų pirmokų mokytojomis ir išsirinkus norimą, pažymėti ją prašymo priimti į mokyklą lape. Vaikas išsirinko jam mieliausią, tačiau… Kontrolinių skambučių metu man pasakė, kad patekome pas tą mokytoją, pas kurią norėjome, bet paskelbus priimtųjų sąrašus paaiškėjo, kad ne. Vaikų šįmet daug, tai suformavo papildomų klasių, kurioms priėmė naujų pedagogių. Tiesa, ties mūsų klasės pedagogės pavarde tupėjo tik trys juodi taškeliai…

Vis dėlto susirinkimas su mokytoja įvyko numatytą dieną. Ji buvo kiek jaunesnė už mokyklos senbuves. Pasirodė visai miela, rūpestinga, žinanti daug būdų sutarti su vaikais. Vos vienas kitas jos paminėtas pedagoginis punktas užkliuvo. Bėda ta, kad ji šimtąsyk pasakė, kad su mokykla dar nėra pasirašiusi jokios sutarties, tad dar visaip gali būti. Tėveliai susirinkimo pabaigoje liko paklaikę ir prispaudę direktorę prie sienos kamantinėjo, ar tikrai bus ši mokytoja? Direktorė patikino, kad taip, tiesiog anksčiau nei rugsėjo 1-ąją teisiškai negali įdarbinti.

Bet po kurio laiko gavom kvietimą į naują susirinkimą su… nauja mokytoja. Ji ką tik baigė LEU ir po praktikų yra pasirengusi pradėti savo profesinę karjerą su pradinukais. Šaunu didelės svajonės, bet būsimosios mokytojos rodyta prezentacija, CV ir rekomendacijos bei garbės raštai vertė mandagiai nutylėti prunkštelėjimus. Atrodė, kad ji ne ką tik baigė LEU, bet ką tik ten įstojo. Neįsivaizdavau, kad ši mokytoja galėtų sudominti vaikus mokslu, palaikyti klasėje drausmę, tapti autoritetu vaikams, bent jau ne maniškiui. Taigi kitą dieną nunešiau į mokyklą prašymą perkelti mus į kitą, taip pat naujai suformuotą klasę, pas kitą ką tik baigusią LEU būsimą pedagogę, kuri, kaip girdėjau, trykšta energija ir naujomis idėjomis, yra užtikrinta savimi ir pasiruošusi versti kalnus.

Iš pradžių administracija nenorėjo perkelti ir pasiūlė mums verčiau pas vieną iš senųjų mokytojų, kurių klasėse vaikų nubyrėjo. Bet juk nubyrėjo ne be reikalo, ar ne? Ieškojau žinių apie tas mokytojas internete ir pakalbėjus su keletu žmonių mano būgštavimai pasitvirtino. Tuo pačiu užvedžiau diskusiją mokytojų grupėje feisbuke, ką verčiau rinktis: ar šviežią pedagogę, kuri vaikus mylės, bet kažin, ar mokės sudominti, ar mokytoją su patirtimi, kuri jau pavargusi nuo vaikų. Turėjau omeny tas konkrečias pedagoges: jauną, kuri išpuolė mūsų klasei, ir konkrečią mokyklos senbuvę, kurią siūlė administracija.

Kad pasipylė komentarai, arti 300! Pusė jų svarstė, kad jaunas pedagogas – nebūtinai nedrąsus, o senas – nebūtinai pavargęs, nors nurodžiau, kad kaip tik taip ir yra. Kita pusė aršiai puolė, kad elgiuosi kaip turguje, kaip galima rinktis pedagogą, gal man dar akių spalva jo nepatiks! Ir išvis, juk ne aš eisiu į mokyklą, o vaikas, į vaiką reikia atsižvelgt (o tai aš buka, nepažįstu savo vaiko?). Tada pasišypsojau, nes ta pati publika prieš kelis mėnesius diskusijoje kaip išsirinkti mokyklą pirmokui kalbėjo, kad pedagogas – svarbiausia. Ir labai nuliūdau, kad vis dėlto didelė mūsų pedagogų dalis yra tikrai pervargę, įtemptais nervais ir bet koks mėginimas juos vertinti kelia jiems visišką paranoją ir gimdo agresiją.

Galiausiai mes vis tik patekome į norimą klasę ir jos mokytoja iš tiesų nuostabi: pilna idėjų, trykštanti energija, organizuota. (Turi, tiesa, vieną kitą „senoviškos“ pedagogikos momentą, bet, manau, su laiku iš jų gali „išaugti“.) Vaikas visąlaik prašo, kad palikčiau prailgintoj grupėj, ir su giliu liūdesiu maldauja, kad iškart po pamokų pasiimčiau, jeigu kartais tenka keliauti pas kitą mokytoją, o tai, manau, daug sako.

Tai va, moralas toks, kad nespjauk į šulinį, ir kad svarbiausia – pedagogas :) Bet rinktis jį iš tiesų nėra apčiuopiamų mechanizmų, taigi…