Kaip užauginti tvirtą, savimi pasitikinčią asmenybę

saugokim-rysi– Mama, kur buvai? – klausia keturmetis grįžusios.

– Klausiausi paskaitos, kaip užauginti laimingus vaikus, – sakau.

– Tai kad tu ir taip viską žinai!

Iš tiesų žinau daug ką, bet dar tikrai ne viską. „Prieraišumas po trejų“ – puiki proga tuo įsitikinti. Jau seniai buvau klausiusi tokį seminarą, kuriame tiek naujų ir gerų minčių, kad vos spėji rašyti, ir prirašiau 7 sąsiuvinio puslapius! Naudinga buvo tiek kaip mamai, tiek kaip pedagogei.

Rima Kurtinaitienė pasakojo apie orientavimosi instinktą. Ši paradigma man puikiai sudėliojo gyvenimo su vaiku subtilybes į savo vietas: prieraišumas – tai ne kas nors, kas dabar madinga, bet instinktas prisirišti prie to, kas tave orientuoja pasaulyje ir gyvenime. Žmogus (nesvarbu, suaugęs ar vaikas) turi turėti savąjį „Šiaurės polių“, prie kurio yra saugiai prisirišęs, kitaip jausis nesaugus, bus įsibaiminęs, nežinos, ko imtis, kur eiti, ką daryti.

Vaikeliui užgimus šis „Šiaurės polius“, be abejo, yra mama. Kuo arčiau ji yra, tuo vaikelis jaučiasi saugesnis. Kai mama pradingsta, jį apima baimė. Ji, žinoma, skirtingai pasireiškia skirtingais amžiaus tarpsniais, tačiau turbūt visos mamos yra išgyvenusios tą epizodą, kai negali net į tualetą nueiti, nes mažylis tuoj pat ima šaukti. Jį tiesiog apima natūrali baimė, jis nežino, kaip toliau gyventi.

Nekreipdami dėmesio į šį sveiką vystymąsi užtikrinantį orientavimosi instinktą nemažai tėvų specialiai ar netyčia sudaro prieraišumo tuštumą: stengiasi visaip „pabėgti“ nuo kūdikio, kad tik jis imtų žaisti vienas, užmigtų vienas ir pan., atiduoda į ugdymo įstaigą kaip reikiant vaiko su ja nesupažindinę, patiki vaiko priežiūrą kitam asmeniui, su kuriuo vaikas dar nėra užmezgęs glaudaus ryšio ir pan. Tokias tuštumas taip pat sudaro dažni persikraustymai, skyrybos, nepriklausymas religinėms ar kitoms bendruomenėms, dideli darbo krūviai, įnikimas į technologijas…

Kai vaikas atitolsta nuo savo saugaus prieraišumo objekto, patiria tuštumą, gali užsimegzti neproduktyvūs, pavojingi prieraišumo ryšiai. Juk didžiausias tėvų siaubas, kad jų vaikas susidės su bloga kompanija, ar ne? Esmė ta, kad suaugusieji gali atidėti prieraišumą (dabar aš kelis vakarus smarkiai padirbsiu, o savaitgalį pabūsiu su šeima), o vaikai – ne. Jiems reikia turėti prieraišumo objektą kiekvieną akimirką, todėl jeigu tėvai per daug užsiėmę ar nenorėdami vaiko išlepinti nuo jo nutolsta, vaikas įsikimba į kitą prieraišumo objektą. Dažniausiai tai būna darželio/mokyklos/kiemo draugai, su kuriais vaikas natūraliai praleidžia daugiausiai laiko.

Ženklai, rodantys, kad jūsų vaikas orientuojasi ne į tuos prieraišumo objektus, į kuriuos jam derėtų:

  • Valandų valandas negali atsiplėšti nuo draugų, nors nieko prasmingo neveikia, nieko prasmingo nekalba;
  • Kopijuoja kitų vaikų arba pop žvaigždžių išvaizdą, manieras, elgesį;
  • Dalyvauja „klanuose“ – vaikų susibūrimuose pagal tam tikras savybes, dažnai „klanai“ kovoja tarpusavyje;
  • Stengiasi kažkam svetimam įtikti ir skaudžiai išgyvena, jei tai nepavyksta;
  • Vengia stipriai reikšti jausmus, stipriai jausti;
  • Bijo atsiverti, turi daug paslapčių, nutylėjimų;
  • Nenori padaryti nieko gero tėvams, šeimai, gal net kenkia;
  • Tėvus laiko priešais arba ignoruoja;
  • Jūs, kaip tėvai, dažniau jaučiate vidinį pyktį ir nepasitenkinimą vaiko elgesiu, nei besąlygišką meilę, apima išdavystės jausmas;
  • Neveikia jokie tėvystės metodai, vaikas dažniausiai tėvų negirdi.

O ar nesavanaudiška vaiką visada laikyti pririštą? Ar taip neužkertamas kelias jo savarankiškumui ir asmenybei vystytis? Lektorė sako, kad ne, kaip tik priešingai. Prieraišumas – tai tėvų galia perduoti vertybes ir formuoti vaiko asmenybę tokią, kokia jie ir aplinkiniai džiaugtųsi. O tikrasis savarankiškumas ir subrendimas yra tas, kai vaikas nepaiso mados „kaip visi“, negalvoja, kad kažkas juoksis, o tvirtai daro taip, kaip mano esant geriausia. To negalime paskubinti, kaip negalime paskubinti augalo augti. Tačiau galime sudaryti tam kuo geriausias sąlygas. Kaip tik saugus prieraišumas ir sudaro geriausias sąlygas vystytis savarankiškai asmenybei.

Tai ką daryti, jeigu jūsų darželinukas, pradinukas ar paauglys nuo jūsų nusisuko? Ar jau viskas, jis prarastas amžiams? Ne. Lektorė pataria nenusiminti, nes tas vidinis prieraišumo kompasas nuolat sukiojasi ir visada yra šansų jį pasukti į save, jei tik būsite mylintys ir kantrūs. Seminare ji pateikė daug gatavų receptų, ką ir kaip daryti su įvairaus amžiaus vaikais, kad atkurtumėte ir stiprintumėte jūsų tarpusavio ryšį, taip pat kaip perkelti „Šiaurės polių“ į pedagogą, kad adaptacija darželyje ar mokykloje būtų lengvesnė, ir kaip pedagogui „susigaudyti“ vaikus veikloms.

Nebijokite „sugadinti vaiko“ tenkindami jo prigimtinius poreikius – duodami pakankamai meilės. Vaikai „sugenda“ tik tos meilės pristigę. Plačiau apie tai papasakos pati lektorė Rima Kurtinaitienė. Artimiausias „Prieraišumo po trejų“ seminaras – rugsėjo 9-ąją. Suskubkite registruotis, nes anąkart vietos greit ištirpo, o Rima kalbėjo pilnutėlei salei.