Ieškau draugo susirašinėti

page1-423px-Brandt_an_Voss.pdf

Atsimenat, anais laikais vaikų žurnaluose ir laikraščiuose būdavo skyrelis skelbimams, kur vaikai ieškodavo susirašinėjimo draugų?

Kažko gero negaliu apie tai papasakot, nes susirašinėjau tik su vienu berniuku, kurio adresą buvau gavusi iš pusseserės, bet man tuoj pat nusibodo, nes jis nieko įdomaus neparašydavo, tik vis skundėsi, kaip jam blogai pas globėją ir prašydavo atsiųsti pinigų.

Tačiau apskritai apie susirašinėjimus galiu papasakot daug gero. Vaikystėje (mokyklinėje) tą užsiėmimą be galo mėgau. Intensyviai susirašinėjome su Kaune gyvenančia pussesere, o vasarodama pas senelius rašydavau laiškus tėvams į Vilnių. Kaip juokinga dabar skaityt tuos laiškus (mama kelis išsaugojus) apie to meto „problemas“ 😀 Ten išdėdavau viską: ir kaip nusibodo daržus ravėt, ir kaip seneliai susipyko, ir kaip brolis kažką durno padarė, ir kaip mūsų šuniukas visas kaimo kales aplankė… :) Iš tų laiškų puikiai suprantu, kokie dideli ir rimti yra įvykiai, kuriuos man dabar pasakoja mano vaikai.

O su pussesere susirašinėti paskatino mudviejų tėvai. Jie tarpusavy sutarė, kad mudvi susirašinėsime ir taip tobulinsime rašymo ir lietuvių kalbos įgūdžius. Genealu, ką?

Kai mudvi pradėjome, man buvo turbūt maždaug 4-5 metai ir aš buvau vos pradėjus keverzot kokias raides. Mama vis prašydavo, kad užrašyčiau sveikinimo atviruką močiutei ar pan., aš ir rašydavau: „LABAS MOČIUTE SVEIKINU SU GIMTADIENIU ATE“. Tokie panašiai buvo ir pirmieji laiškai pusseserei. Man regis, kad netgi iš pradžių mama parašydavo man didžiosiomis, o aš perrašydavau. Pusseserės laiškus, jau rašytinėm raidėm rašytus (ta buvo 4 metais vyresnė), mama man perskaitydavo. Tada kartu galvodavom, ką jai atsakyti.

Susirašinėdavom mes smarkiai. Piko metu turbūt kas savaitę kažką gaudavau. O jau koks malonumas būdavo tikrint pašto dėžutę! (Tai ne dabar kad, tuščia ir tuščia, nebent kokių reklamų prikiša.) Ir tas susirašinėjimas tęsėsi iki rimtosios pusseserės paauglystės, kai 4 metų skirtumas mums pakišo didelę koją: aš dar žaisdavau su lėlėmis, o pusseserė jau lakstydavo su bachūrais. Jei ne tai, turbūt iki šiol būtume artimos kaip kartu augę sesės.

Žiupsnis nostalgijos ir didelis žavėjimasis tėvų išradingumu nepaleidžia manęs nuo minties, kad reikia tokius susirašinėjimus atgaivinti. Ne man, nes dabar jau el. paštas, feisbukas ir visa kita ir nieko nespėji, tačiau vaikams.

Žodžiu, mano pradedantis rašyti būsimas pirmokas mielai susirašinėtų su panašaus amžiaus vaiku (jis jų neskirsto į berniukus ir mergaites, visi jam draugai) iš kito miesto arba net iš kitos šalies, kas dar įdomiau. Jis daug konstruoja iš Lego, žaidžia futbolą, piešia, mėgsta knygas, mokosi rusų kalbos. Jeigu manote, kad jūsų vaikui būtų įdomu susirašinėti su maniškiu, brūkštelkit man žinutę feisbuke.

Taip pat kviečiu ir kitus tėvus pagalvoti apie šią idėją ir jeigu manote, kad jūsų vaikui patiktų su kažkuo susirašinėti, parašykite man taip pat asmeninę žinutę į feisbuką: vaiko apibūdinimą, pageidavimus susirašinėtojui bei adresą. Surinkusi krūvelę skelbimų, paskelbsiu tinklaraštyje (be adresų). Kas norės adresų, susisieks su manim.

Nežinau, kaip čia su asmens duomenų apsauga, bet jūsų adresai nebus niekur viešai skelbiami ir niekur kitur nenaudojami, išskyrus perduodami potencialiems susirašinėjimo draugams.

Ir viena gražiausių dainų apie laiškus, nors ir liūdna: Storpirščiai – Laiškai. Rašykim ne baltai!