Tėtis Linas: svarbiausia būti šalia, kad mama jaustųsi užtikrinta ir saugi

Linas-kiskis-ir-vezimas

Vilniaus gimdymo namų, Kauno P. Mažylio gimdymo namų, Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės, Pradžių pradžios, Vilniaus arkivyskupijos šeimos centro, R. Šemetos Nėščiųjų sveikatingumo mokyklos kursai – tai dar ne visi, kuriuose su Sigita dalyvavo Linas.

Paskaitos ir kursai apie gimdymą buvo tik romantiška pradžia. Tikrasis darbas prasideda daug vėliau, kai dirbi su savimi, su žmona ir su aplinka,“ – pasakoja Linas. „Pirmasis iššūkis – peržengti savo ego ir suprasti, kad nei gimdyme, nei po jo tu nesi pats svarbiausias žmogus!“

Linas domėjosi visa nėštumo eiga, sekė etapus internete, kartu lankėsi medicininėse apžiūrose, įsitraukdavo kur galėdamas, kad kurtų ryšį su vaikeliu, padėtų jam kuo geriau vystytis. Liną vedė smalsumas – o kaip ten, pilvelyje, o kas bus toliau?

Bene toliausiai, kuo šeima domėjosi, buvo gimdymas. Vis tik tai esminis ir smarkiai tolesnę vaikučio ir mamos sveikatą nulemiantis įvykis. Už tai ir tiek kursų lankė, knygų, portalų ir tinklaraščių skaitė, kol iš gabaliukų susidėliojo paveikslą, kaip vyksta gimdymas, kaip galima padaryti jį sėkmingesnį. Už tai tiek gimdymo įstaigų aplankė – kruopščiai rinkosi, kur ir pas ką gimdyti.

„Dabar aš suprantu, ką reiškia „tartis su gydytoja“. Tai – ne pinigų duoti, bet aptarti, kaip viskas vyks, ko mes norėtume ir ko nepageidautume“, – sako Linas.

Šeima troško kuo natūralesnio gimdymo, kuriame kiek galima daugiau padėtų tėtis. Iš plačiai įgytų žinių susidėliojo ir gimdymo planas. Keliskart Linas lydėjo Sigitą iš Vilniaus į Kauną, kol tą planą galutinai suderino su sutarta gydytoja. Ne tik suderino, bet dar pasiruošė ir planą B bei C. Savo ruožtu būsimasis tėtis ėmė daugiau sportuoti.

Linas: „Juk negali žinoti, kiek fizinių jėgų tai iš tavęs pareikalaus. Vis dėlto sakyti „mes pasiruošę“ yra labiau savęs įtikinėjimas negu racionalus teiginys. Kokia bus tavo reakcija į kraują, į medicininius instrumentus, nuovargį, nemigą, riksmus ir dejavimus?… Teko daug kalbėtis ir išsakyti savo baimes vienas kitam – ką darysime pesimistiniu atveju, kas bus jei viskas pakryps ne ta linkme, kaip elgtis jei vienas iš mūsų palūš…“

Tačiau kai ką Linas ir nutylėjo.

„Mačiau visokios statistikos apie Sigitos pasirinktą ligoninę, bet Sigitai nieko nesakiau. Ji jau buvo apsisprendusi gimdyti ten, lai bus ten. Čia svarbiausia netrukdyti mamai, tegu ji jaučiasi rami“, – sako Linas.

Sigita buvo pati nusistačiusi datą, kada turėtų gimti vaikelis, o ta data… ėmė ir praėjo.

Šeima neišskydo, o pasinaudojo galimybe išbandyti visus „liaudiškus“ metodus gimdymui skatinti. Čia Linas taip pat dalyvavo. Pora valgė ananasus, gėrė aviečių arbatą, ne kartą suskaičiavo 119 laiptelių į apžvalgos aikštelę, mylėjosi. Gimdymas prasidėjo gydytojos nustatytą dieną…

„Kartais mąstydavau, ką reikės sakyti žmonai, kai prasidės sąrėmiai. Maniau papasakoti, kaip aš jaučiausi…

Buvo vienas filmas, kur maža mergaitė mokėsi plaukti. Tiesą pasakius, ji buvo puiki plaukikė, tačiau turėjo vieną blogą savybę, kuri jai trukdė laimėti varžybas: kiekvieną kartą ji krūptelėdavo nuo starto šūvio ir pavėluodavo startuoti. O filmo herojus ją mokė: tu esi puiki plaukikė, baseinas – tavo stichija, ir tu lauki to signalo, kai galėsi plaukti, šūvio, kuris išleis tave į laisvę.

Artėjant gimdymui atsirado tas pažįstamas jausmas, kai tu ilgai mokaisi, esi pasiruošęs ir lauki, kol ateis egzaminas, tas laikas, kai galėsi pademonstruoti, ką išmokai. O sąrėmiai ir bus tas šūvis, kuris paskelbs startą.“

Tačiau pajutus rimtą startą mažai buvo laiko romantiškiems pokalbiams. Būsimieji tėvai susikrovė viską, ko tik galėtų prireikti, ir iškūrė į Kauną. Kiekvienas darė savo darbą: Sigita siūbavo klubus padėdama vaikeliui įsistatyti, o Linas tylomis vairavo, spaudė, kiek galėdamas greičiau.

Kai nuvyko, gimdymo veikla jau buvo pakankamai intensyvi. Linas prisiminė kursuose rodytas masažo technikas ir taip padėjo Sigitai per sąrėmius.

„Rankos jau dreba, prakaitas pila, o Sigita: „Stipriau!“ Paskui įsigudrinau vieną ranką ilsinti, kita masažuoti ir taip pakaitomis“, – pasakoja Linas.

Buvo momentų, kai Sigita blaškėsi, o Linui teko ją raminti ir padėti išgirsti, ką gydytojai sako. Ir jis patikino žmoną, kad taip, galvytė jau čia! Žodžiu, gimdė išties abu.

„Perkirpti virkštelę tikrai nėra pats dramatiškiausias ir sentimentaliausias veiksmas. O vat pamatyti galvytę ir pasakyti žmonai, kad jau pabaiga, buvo tikrai labai jausminga ir svarbu,“ – dalijasi prisiminimais Linas.

Jis ir toliau daug prisideda prie vaikelio auginimo. Kai naktį pravirksta, Linas nedvejodamas kyla ar bent pramerkia akį įsitikinti, kad Sigita taip pat girdėjo. Savaitgaliais išleidžia Sigitą į paskaitas. Turi tokių veiklų, kurios tik jųdviejų su vaiku: maudynės, knygelių skaitymas, dūkimai…

Linas apgailestauja, kad buvo taip susitelkęs ties gimdymu, kad per mažai laiko skyrė tolesniems etapams, tačiau tai netiesa. Sigita džiaugiasi, kad Linas vertina žindymą ir labai šiuo klausimu domisi bei ją palaiko. Jis puikiausiai supranta, kad 200 km yra normalu nuvažiuoti per 6 valandas, ar kad žindymo konsultacijos namuose reikia čia ir dabar.

Visu tuo laiku Linas dirbo ir dirba samdomą darbą ir vis tiek randa galimybių būti šalia. Veiklių mamų įprasta klausti, kaip jos viską suspėja, bet ar ne laikas pradėti kalbėti ir apie viską spėjančius, šeimai atsidavusius tėčius?