Savigraužos diena

savigrauzosdiena

Šiaip ne taip atsibundu suvokus, kad miegojau kone 11 valandų ir vis tiek dar neišsimiegojau. Košė jau garuoja ant stalo, bet mažėlio niekaip nepavyksta pažadint. Ir jis kažkodėl susirangęs pas mane. Ir kažkodėl be drabužių.

Jo lova sausa. Kam nusirengė? Kažką prisimenu, kad atėjęs pasakojo, jog jam karšta, o prisiglaudė šaltas kaip ledas. Tai ką, dabar vėl suvešės sloga?…

Renku jam drabužius. Kažkodėl visos kelnės išbėgioję, yra tik storų kietų džinsų, nepatogu bus vaikui. Šiaip ne taip apsirengiam, taip, žinoma, virkauja jis dėl tų kietų džinsų… Ir košės, sako, nevalgys, ir užkandėlių į darželį jam nedėk…

O vyresnėlis atsikėlęs ir apsirengęs jau seniai. Anksčiau nei tėtis! Kodėl? Kad pasėdėtų prie filmukų… Pravalas. Šiandien ir taip jam sunki diena, nepamiegos pietų iki galo, nes anksti futbolas prasideda, o jis dar rytinį miegą iškeitė į filmukus… Ir kodėl jam neatrodo šis pasirinkimas idiotiškas? Tuo labiau, kad filmukas leidžiamas iš kompiuterio ir jau šimtus kartų matytas…

Iš pradžių dar bent nuotaika gera, bet… „Jūs blogi tėvai!“, nes – och, koks siurprizas – reikia pasikloti lovą. Ir dar siurprizas – reikia išsipūsti nosį. Argi tai gyvenimas, ane?

Mažėlis jau gerai nusiteikęs. Kerta košę ir išsproginęs savo didžiąsias akis linksmai pokštauja. Ir užkandėlių dėžutės jau atkeliavusios į virtuvę, kad būtų pripildytos.

Įtampa auga mano viduje, nes staiga suvokiu, kad pramiegojau pusę dienos ir nenuveikiau kelių labai rimtų darbų, kuriuos reikėjo tikrai vakar. O šiandien diena trumpesnė, nes anksti futbolas, o iki jo dar suplanuoti keli išėjimai. Ar spėsiu?

Vežu visus į darbus ir vyras maloniai šneka, bet viduje verda reikalai. Prie durų į darželį didysis apsiašaroja, kad šiandien jokiu būdu neis. Kokia bėda? Atsakymo nėra. O man jau kunkuliuoja „velniam kėleisi šeštą žiūrėt tų filmukų?…“ Iš kitos pusės ateina graužulys, kad man šiandien nėra pamokų ir išlaviravę tarp mano išėjimų galėtume spjaut į viską ir pabūt abu namie. Bet ar nebus tai mano minkštumas, jei pasiduosiu šitom ašarom? Ar nebus toks pat pasidavimas situacijai kaip vakar, kai pusę valandos, užuot pradėję pamoką, stebėjom vieno mokinio solo ant stalų…?

Ramiai palydžiu jaunėlį į klasę. Pasitinka mus padalinio vadovė, nes, pasirodo, visos auklėtojos susirgo. Ir vėl graužulys: gal reik viską mest, juk man šiandien laisvadienis, ir pasilikt dirbt su vaikais? Nes jau seniai kirba ta mintis eit penktadieniais savanore į vieną ar į kitą klasę, tai gal kaip tik šiandien ta diena, kai reiktų pradėt? Liūdna, kad šįmet pataikėm pas tokias mokytojas, kurios, nors ir nuostabios, bet tik kokį porą mėnesių iš tiesų dirbo. Tik matau, kad vaikui vis tiek gera, nes jis kasdien su geriausiais draugais.

Grįžtu pas vyresnėlį. Jis jau nusirengęs. Palydžiu į klasę, akyse ašaros. Su auklėtoja persimetam keliais žodžiais apie padėtį, ji geranoriškai žada atsižvelgti, bet paskui vylingai paklausia, gal aš kartais šiandien namie?… „Na, ne…“, sakau pusiau meluodama. Kas kad gal didesnę dalį ir namie, bet visa reikaluose paskendus. Vaikas nueina, šypsodamasis bent dėl to, kad anksčiau reiks išeiti, nes juk tas futbolas šiandien anksti…

Važiuoju namo ir galvoju: mesti viską ir pabūti mažėlio klasėj šiandien? Mesti viską ir parsivesti namo didįjį? Ir tampytis jį visur iš paskos? Labai sunku visiems padėti ir visiems būti gera…

Namai. Kur mano sąsiuvinis darbų sąrašui? Pildau ir vis iš naujo perskaitau – ką dar praleidau? Darbai atrodo sunkūs ir neapibrėžti. Labiausiai graužiuos, kad pramiegojau pusę dienos, o dabar bėgsiu kaip voverė rate. Ir energijos kažkodėl nejaučiu tam. Kur laiko stabdymo mygtukas?

Vienas atsiprašymas ir vėl pažadas „jau tuoj“. Vienas darbas padarytas. Antras darbas padarytas. Jaučiuosi kone didvyre, kai imuosi trečio. Padaryta. Dabar ketvirtas, o tai – vienas iš išėjimų, į renginį, kurio tikslaus laiko iki šiol taip ir nespėjau pasižiūrėt. Ir atsiverčia interneto puslapis su tuo laiku. Tas laikas… vat kaip tik dabar! Minutė į minutę. O aš dar neplauta galva. Išsiplausiu, susiruošiu – 15 min., nuvažiuosiu – 15 min., o renginys tęsis turbūt 30 min. Na, jei 45 min., dar dar…

Klausiu vieno žmogaus – verta važiuot? Nieko. Klausiu kito žmogaus? – Vis tiek važiuok. Susiruošiu ir galvotrūkčiais dumiu, nors jau praradau dar papildomas 15 min. Nulekiu, salė jau ištuštėjus, tik stovi organizatoriai, daiktelius savo rankiojasi. Truputį gėda, bet truputį pliusas, kad neignoravau jų renginio visiškai. Jie žiūri į mane geranoriškai. Pasikalbam. Renginiu patenkinti. Gerai.

Važiuoju namo, o galva jau plyšta iš įtampos. Kas padės? Kava? Ne, man reikia ne energijos, o ramybės. Kava su mėta? Ne, nepasiruošus ieškot kokio Coffee Inn ir palikt ten 3 eurus už negarantuotą sprendimą. Melisų arbata. Melisų arbata! Greičiau namo ir galbūt jau viskas bus gerai, nes didžiausi darbai nuveikti.