Pažintis su mokyklomis. Valstybinės įstaigos

ruduo2

Prisipažinsiu, kad esu kiek skeptiškai nusiteikusi valstybinių mokyklų atžvilgiu. Jos kaip didžiuliai miegantys dinozaurai: lyg ir nori pokyčių, savo protingomis burnomis gali papostringauti apie šiuolaikinį švietimą ir šiuolaikinius vaikus, bet yra tiek dramblotos, kad sunkiai bepasijudina jų link.

Patyrę tėveliai sako: svarbiausia ne mokykla, svarbiausia – mokytojas. Man vis dar sunku tai suvokti: viena įstaiga, vienas kolektyvas, o darbo metodai gali būti ir absoliučiai skirtingi. Žinoma, kad mokytojai, kaip ir visi kiti žmonės, yra skirtingi: vieno tokios stipriosios pusės, kito tokios, tačiau tikėčiausi iš įstaigos vieno „standarto“, nes juk yra įstaigos politika, yra kolektyvo susirinkimai, yra (ar turėtų būti) bendri mokymai, kad visi būtų girdėję ir supratę tą patį.

Kol kas konkrečių mokytojų nepavyko pasiekti, tačiau susipažinau su keliomis įstaigomis. (Nors kai kurių pažinčių pažintimis ir nepavadinsi…) Supratau, kad prestižinėmis, geromis mokyklomis yra laikomos tos, kuriose vaikai spaudžiami prie mokslo ir tol gręžiami, kol išmoksta ramiai sėdėti, tylėti, gauti dešimtukus ir laimėti olimpiadose. Kitaip sakant, nusižeminti, paklusti ir vežti, kiek nepaveža – ar tai neprimena daugumos samdomų darbuotojų kasdienos? Net jei linkite savo vaikui būtent to ar manote, jog tai neišvengiama, argi laikas įsikinkyti į jungą jau dabar?

Pirmoji valstybinė mokykla, pro kurios duris žengėme – Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija, liaudyje vadinama žydų mokykla. Dauguma giria griežtą jos direktoriaus ranką, nes mokykloje – tvarka, švara, jokių mobiliųjų(!) Direktorius dažnai betarpiškai bendrauja su mokiniais, ragina juos pasitempti, pabara už purvinus batus ar panages, skatina mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis. Bet labiausiai užkliūna, kad lankydamas tą mokyklą turi tapti lyg ir žydu, nes mokiniai turi rengti visas žydiškas šventes, mokytis hebrajų kalbos. Kitataučių direktorius klausia, ar jūs būsit pakankamai tolerantiški mūsų tradicijoms? Bet pats būti tolerantiškas ne žydams nežada, nes katalikas yra paprašomas nusikabinti nuo kaklo kryželį ir nešioti kepuraitę (atsiprašau, nežinau, kaip ji vadinasi).

Vizito pas direktorių metu apie tai nekalbėjom. Tiesą sakant, išvis mažai apie ką pakalbėjom, nes nebuvo kur įterpt klausimų, kadangi jis tik pats dėstė, kaip mato pasaulį, kaip reikia vaikus auklėti ir t. t. Tik išpešiau, kad mokytojai visi yra vyresnio amžiaus, jaunų neturi, nes nepasitiki jais. Mokslų šioje mokykloje labai daug, nes tokio amžiaus vaiko pagrindinis uždavinys – kuo daugiau išmokti. Jeigu vaikas iki 1 val. nakties ruošia pamokas – taip ir turi būti. „Nemėgstu liurbių ir mėmių“, – sako direktorius. Čia aš krūpteliu, nes mūsų vyresnėlis nedrąsus ir iš pradžių kiek lėtokas.

Taip pat pabrėžė, kad kiekvienas turi daryti savo darbą. Tarkim, mokytojai pas jį niekada langų nevalo ir užuolaidų neplauna. Supratau, kad ir tėvai nėra kviečiami niekur dalyvauti, jokių talkų ir pan. nedaro, nes tai – mužiko, o ne išsilavinusio žmogaus darbas. Dar jam svarbu, kad žmogus ir iš išorės būtų inteligentišku – tvarkingi drabužiai, švarūs batai, prižiūrėti nagai, plaukai sušukuoti. Skaičiau, kad dėl to prikabinęs pilną mokyklą veidrodžių. Ir iš tiesų jų daug yra ir kai eini pro šalį, tai tikrai skatina pasitempti.

Dar pridūrė, kad pats yra labai griežtas, kategoriškas ir konservatyvus. Tai daug kam nepatinka, bet jis toks yra ir neketina keistis, nes jaučia didelę asmeninę atsakomybę už visus vaikus ir visą mokyklą. Bet ilgai direktoriumi jau nebus, nes pensininkas, ir toliau nežino, kaip susiklostys mokyklos reikalai, nes įpėdinio kaip ir neturi.

Susidarė įspūdis, kad santykis tarp mokytojo ir mokinio – tik mokslas, mokslas, mokslas, tam ir skirta mokykla. O pats direktorius jau kuria šiltus santykius, asmeniškai bendrauja su mokiniais, sudraudžia dėl netinkamo elgesio, pagiria už tinkamą, skatina savarankiškumą, atsakomybę. Ne kartą pabrėžė, kad ruošia vaikus gyvenimui, kuris sunkus ir sudėtingas, ir viršininkas visko reikalauja ir t. t., tad supratau, kad tikslas – darbštūs ir paklusnūs darbuotojai. Ne maksimos kasininkų lygio, bet, tarkim, gydytojai. Tačiau net minties nėra, kad pats ugdytinis galėtų užaugti į viršininką, kažką kurti.

Užsiminė ir apie patyčias: „Aš jam pasityčiosiu!…“ Va tokia griežta direktoriaus ranka. Jis teigia, kad tėvai turi diegti vertybes, o direktorius – užsiimti mokymu ir auklėjimu. Kol dar direktoriaus, stengsis iš visų jėgų aprūpinti mokyklą naujausiomis mokymosi priemonėmis, įrengti pažangias laboratorijas, kad mokykla klestėtų. Jau dabar ji yra smarkiai šoktelėjusi bendrame gimnazijų reitinge.

Direktorius aiškiai leido suprasti, kad šansų patekti kitais metais – lygiai nulis, bet norėjo pasirodyti draugiškas, todėl neatsisakė susitikti. Taip pat paprašė surašyt prašymus dėl abiejų vaikų: jei ne vienas, tai gal kitas paklius (bus pirmokas po dvejų metų).

Mokykla šiuo metu gyvuoja Viršuliškėse, bet nuo 2015 m. sausio persikelia į Žvėryną. Patekusiųjų sąrašus sudarinės kovo mėn. Teigia, kad prašymų šiuo metu turi maždaug triskart daugiau nei gali priimti ir bijo, kad net ne visus žydų kilmės vaikus sutalpins.

„Genio“ pradinė mokykla laikoma viena geriausių pradinių mokyklų, viena iš tų, kur „gerai paruošia“. Girdėjau ir nemažai blogų momentų iš tos mokyklos: kad susirenka turtingų, garsių šeimų vaikai, stumdosi džipais siaurame keliuke durų link, tėvai papildomai moka už pedagogo asistentę, žinoma, reikia nereikia daro klasių remontus ir pan. Tačiau man visada smalsu pamatyti savo akimis.

Parašiau laišką, kad norim ateiti, ir pasiūliau laiką. Atrašė, kad laikas tinka, bet „galima pasiaiškinti telefonu“. Pasiskambinau, kad galutinai susitarčiau dėl susitikimo. Pirmas klausimas: „Kur jūs gyvenat?“ Pasakau, žinodama, kad ne tas rajonas. „Ne, pone, mes nepriimam.“ Ir padėjo ragelį(!) Va taip vat reikia tvarkytis ir vis tiek klasės po 30 vaikų…

Oficialiai prašymus priima nuo sausio, bet neoficialiai – bet kada. Žinoma, tik iš savo rajono (arba su dovanomis, neoficialiais šaltiniais). Direktorė – iš tokių, kurias vadina „vriedna“, tad gali patikrinti ne tik kad vaikas su tėvais būtų registruotas reikiamu adresu, bet ir ar tikrai ta šeima yra to būsto savininkai.

Gerų atsiliepimų girdėjau apie Filaretų pradinę mokyklą. Mane labiausiai sudomino tai, kad jie pradinėse klasėse rengia respublikines(!) gamtos mokslų konferencijas, kur pirmokai-ketvirtokai pristato savo darytus projektus. Kai kurie gana primityvūs, bet kiti – super! Su hipoteze, tyrimu, išmąstyta išvada. Taip pat girdėjau, kad ten patekti mokytis – visiškai be šansų, tad iš pradžių net neturėjau minčių eiti žiūrėtis, tačiau smalsumas nugalėjo.

Į el. laišką atsiliepė direktoriaus pavaduotoja ugdymui ir mielai pakvietė į svečius. Sakė, būna, kad kelios vietos lieka ir vaikams ne iš jų rajono, tad maloniai prašom. „Bet mūsų mokykla paprasta, niekuo neišsiskirianti“, – minėjo susitikusi ir pavardino keletą kitų, kurios galėtų būti man įdomios.

Mokykla įrengta buvusiose darželio patalpose, todėl neturi vienos bendros rekreacinės erdvės, tačiau turi po rūbinę, žaidimų kambarį ir tualetą prie kiekvienos klasės (kiek suprantu, taip pat yra ir „Genio“ pradinėje). Kasmet priimama po 4 paralelines klases. Viena iš jų – dvikalbio ugdymo, kur dalis pamokų vyksta vokiečių kalba. Dabar tokios yra muzika ir dailė, jas veda gimtakalbis. Kitiems pirmoji užsienio kalba įvedama tradiciškai – 2-oje klasėje. Galima rinktis anglų arba vokiečių.

Pamokos vyksta iki 12-12:40 val., paskui – nemokami būreliai: keramika, tapyba, anglų k., apple technologijos (kuria filmus, piešia), sportas, modernus šokis, choras, fleitų ansamblis. Mokamus siūlo tokius: niat-nam, menar, pramoginiai šokiai, robotika, rankinis. Būreliai baigiasi apie 15 val., bet vaikas gali pasilikti mokykloje iki 18 val., už prailgintą grupę imamas mokestis pagal savivaldybės nustatytą rinkliavą. Prailgintos grupės metu vaikų užsiėmimai priklauso nuo jos vadovo. Vieni gurkšnoja arbatą, kiti eina į lauką, treti užsiima sportu ar daile.

Mokyklos valgykloje galima pavalgyti pusryčius ir pietus, bet apie 14 val. ji užsidaro.

Pedagogų kolektyvas, žinoma, moteriškas, palyginti jaunas. Vis dėlto prašmėžuoja keli vyrukai – kūno kultūros mokytojas, kai kurių būrelių ir prailgintų grupių vadovai. Pagrindinės mokytojos ganėtinai skirtingos. Paragino verčiau ateiti į atvirų durų dienas, susipažinti asmeniškai ir tada pasirinkti (nurodyti prašyme).

Gamtamokslinės konferencijos, apie kurias aš girdėjau, yra tik vienas iš daugelio projektų, nebūtinai apimantis visą mokyklą. Projektų ir išvykų jie stengiasi surengti daug, tam skiria daugiau nei ŠMM numatytą 10 dienų. Pernai atidarė dendrologinį taką mokyklos teritorijoje, kur skatina vaikus stebėti ir pažinti bei prižiūrėti augalus.

Kartą per pusmetį rengia integruotų veiklų dienas, kurios apima visą mokyklą: kiekviename kampelyje atidaromas koks nors veiklos centras, vaikai savarankiškai keliauja po visą mokyklą ir užsiima tuo, kas jiems pasirodo patraukliausia. Taip pat kiekvienais metais mokykla išsikelia vieną bendrą tikslą ar temą, kurios link dirba visos klasės. Pvz., šįmet tai yra knygos, skaitymas. Tai įpinama į įvairius renginius, kasdienes veiklas.

Pasiekimų knygelių neturi, tačiau naudoja el. dienyną. Sako, kad vaikai nuo antros klasės jau aktyviai domisi savo vertinimais. Bet vertinimai daugiausia – žodiniai: ką vaikas moka, ką dar reiktų pasimokyti. Vis dėlto rašomi ir specialūs žinių patikrinimo testai, vertinami taškais. Po vertinimu privalomas tėvų parašas, kad susipažino. Be to, kiekviena klasė metų gale laiko testą, panašų į standartizuotus testus, tačiau sudarytą mokyklos kolektyvo.

Klasėse, atsižvelgiant į patalpos dydį, mokosi 24–28 vaikai. Dirba po vieną mokytoją, kuri nesikeičia nuo 1 iki 4 klasės (nesikeičia ir patalpa), ir dar yra vienas pedagogo padėjėjas visai mokyklai.

Prašymus artimiausiems mokslo metams priima nuo sausio 2 d., bet atvirų durų dienas rengs tik kovo mėnesį ar dar vėliau. Jų metu supažindins su bendra mokyklos politika ir tvarka, vėliau bus galima apvaikščioti kabinetus ir pasikalbėti su konkrečiomis mokytojomis.

Mums geografiškai artimiausia – Jono Basanavičiaus progimnazija (kam sunku supaisyti naujas kategorijas, vaikai čia mokosi nuo 1 iki 8 klasės, kitaip sakant, iki gimnazijos), laikoma viena geresnių. Nuo seno čia gyvuoja dvikalbio ugdymo klasė, kur mokiniai mokosi prancūzų kalba, išvažiuoja mainų. Turi jaunų, moderniai dirbančių dalykininkų (teko susidurti), o apie pradinukų mokytojas supermamose galima pasiskaityt ir šilto, ir šalto… Beje, būtent šios progimnazijos direktorė viename straipsnyje prašė policininkų į mokyklą, nes čia auga nusikaltėliai…

Šios mokyklos patalpose vyresnėlis lanko futbolą ir mokykla atrodo vis geresnė ir geresnė. Ko gero, vien todėl, kad koridoriai vis savesni ir savesni, kai mini po keliskart per savaitę… Nuo mano laikų, tiesa, jie smarkiai atšviežinti. Man patinka, kad pradinės klasės atskirtos lyg ir į atskirą korpusą, bet nepatinka, kad išsidėsčiusios per visus 3 aukštus, o laiptinėje, ko gero, vėjai pučia (sprendžiu pagal to paties tipo laiptinę, kuria tenka vaikščioti į futbolą). Patinka, kad prie kiekvienos klasės yra gana talpios asmeninės vaikų spintelės. Nepatinka, kad iškabinti darbeliai – parodomieji: šabloniški, visi vienodi arba tik po kelis „-iausius“. Labai nepatinka, kad pradinukų kabinetų langai nuolat užtraukti žaliuzėmis. Patinka, kad koridoriuose-fojė yra kelios lentynėlės su knygomis ir stalo žaidimais. Tačiau abejoju, ar prie jų telpa, ir apskritai ar toje fojė telpa vaikai iš visų aplinkinių klasių. Patinka tvarkingi tualetai su tualetiniu popieriumi ir skystu muilu prie kriauklės.

Bandžiau tartis dėl susitikimo su administracija, bet panašu, kad įmanoma ateiti tik į atvirų durų dienas, kurios bus kažkada pavasarį. Prašymus, ko gero, priima nuo sausio 2 d. Turi, berods, penkias paralelines klases.

Ar šios įstaigos ugdymo požiūriu iš esmės kuo nors skiriasi viena nuo kitos?

Susiję straipsniai:

Kaip išsirinkti mokyklą?

Mokykla – siaubai ir lūkesčiai