Mokykla – siaubai ir lūkesčiai

ruduo2

 

Kad ir kaip jaučiausi užtikrinta aną vasarą, šį rugsėjį dar pasilikome darželyje. Tai tebuvo raidos šuolis, o skaitymas ir rašymas – dar ne viskas. Mūsų vaikas šįmet dar nebuvo pasirengęs mokyklai, trūko psichosocialinės brandos. Sakoma, kad vaikas tikrai pasirengęs mokyklai yra ne anksčiau nei jam iškrenta pieniniai dantys, o mūsiškiui kaip tik dabar jie pradėjo kristi ir tikrai vėl aiškiai juntamas raidos šuolis. Tik šįkart ne į raides ir skaičius, bet į geresnį informacijos suvokimą, įsisavinimą ir taikymą, norą sužinoti, išmokti, tvirtesnį charakterį: ne taip karščiuojasi, yra žymiai kantresnis, jaučia pareigą laikytis susitarimo, net jei tai lemia pralaimėjimą. Štai dabar esu tikrai tikra, kad ateina laikas mokyklai, ir jis, ko gero, visu gražumu ateis pavasarį. Gaila, kad mokykla surikiuota tik pagal rudenius…

Klausimas, kokią mokyklą pasirinkti, man kirbėjo visus tuos metus. Kur tik radusi progą pabendrauti su pradinukų pedagogais arba apie juos, stengdavausi kuo daugiau išpešti žinių apie šaunias mokyklas, gerus pedagogus ir tuos, kuriuos dėčiau į juodąjį sąrašą. Taip pat daug galvojau apie tai, kas ir kodėl lemtų mano apsisprendimą, kas man yra gera mokykla, geras pedagogas, kiek galėčiau dėl to paaukoti.

Visų pirma džiaugiuosi, kad nesu viena tokia pamišėlė. Gal kartais rūpestis dėl geros mokyklos ir baimė pakliūti į blogą mane kiek per daug apsėdę, bet ir žydai („pasaulio išminčiai“), ir sąmoningi tėvai mano, kad parinkti vaikui gerą ugdymo įstaigą yra svarbu, ir ne vienas žmogus iš mano aplinkos taip pat ketina aktyviai rinktis bent iš kelių variantų, o ne kas pagal gyvenamąją vietą priklauso.

Supermamose dažna frazė „Leisiu vaiką į šią mokyklą, gal kas turi kokių atsiliepimų“ mane net nupurto. Žmogus pirmiau priima sprendimą, o tik paskui pasidomi, bet ir tai, panašu, daugiau iš smalsumo, nes vis vien kito varianto, atseit, nėra. Kol kas tikiu, kad mokyklos klausime, kaip ir kitur gyvenime, visada yra daugybė variantų. O mokyklą laikau tokiu svarbiu dalyku, kad net negaliu neieškoti variantų. Ir gaila, bet labiau ne dėl to, kad vaikas taptų super duper intelektualu, bet dėl to, kad netaptų depresuotu, agresyviu, nusivylusiu žmogysta…

Labiausiai bijau šito (iš tėvų pasakojimų):

  • Mokytoja su vaikais kalba pakeltu tonu, rėkia, drausmina švilpuku;
  • Suduoda per rankas liniuote; muša skėčiu, užvažiuoja per galvą, purto; mėto į mokinius kreidą;
  • Baudžia neleisdama valgyti iš namų atsineštos užkandėlės; neišleisdama per pertrauką iš klasės, dažnai ir iš suolo; atšaukdama kūno kultūros pamoką;
  • Smurtaujančius ir jų smurtą patiriančius vaikus palieka vienus už durų; į smurto ir patyčių klausimus žiūri su nuostata „išaugs, juk tik vaikai“;
  • Vadina vaikus kvaileliais ir kt.;
  • Tyčiojasi išstačiusi vaikus prie lentos; stato į kampą, klasės priekyje, kad kiti matytų;
  • Klausimus per pamoką leidžia užduoti tik numylėtiniams, neretai pagal tėvelių užimamas pareigas ir vietą visuomenėje;
  • Per pamoką jokiu būdu neleidžia į tualetą.

O kaip jums tokia situacija? Mokytoja įtūžo dėl vaiko padarytų klaidų ir davė su knyga per galvą. Sąmoningi vaikai ėjo skųsti tokį mokytojos elgesį direktorei ir buvo apkaltinti nepagarba mokytojai.

O vyresnėse klasėse dar, pasirodo, būna ir tokių šou…..

Paprastai tokiose situacijose direktorius absoliučiai pateisina padagogą, abu neigia bet kokias konfliktines situacijas, nepedagogiškus veiksmus, tėvų kreipimąsi ir t. t., iškraipo susirinkimų protokolus. Nepadeda net mokyklos psichologas (!) Į klausimus keliančias šeimas žiūrima su nuostata „nepatinka – išeik“, nevengiama pašaipos, paniekos tiek konkretaus vaiko, tiek visos šeimos atžvilgiu.

Juokingiausia, kad nemažai tėvų tokį elgesį palaiko ir dar susimoko prieš tėvus-„išsišokėlius“, visokeriopai remia mokytoją ir pan. Kiti tėvai pasirenka iškentėti ir girdo vaiką antidepresantais bei raminamaisiais (!!!). Žinoma, yra ir tokių, kuriems vienodai šviečia, arba geriau patylės, nes paskui tik blogiau bus… Aš iš tų, kurie viską padarys, kad į tokią peklą mano vaikai nepatektų.

Tikrai norėčiau, kad prieš leidžiant pedagogą prie vaikų, ypač mažų, būtų jam atliktas koks psichografinis testas: kaip jis žiūri į vaikus, kaip moka valdyti pyktį, reikšti kitas emocijas, kokiu būdu pasiekia savo (tvarkos, drausmės ir kt.). Nesvarbu, kiek jis kursų išklausęs, pažymėjimų prisirinkęs, kiek “paruošia” dešimtukininkų ir olimpiadininkų, bet svarbu, ką jis kalba ir kaip elgiasi, kitaip sakant, kaip mąsto.

Kadangi mokytojai mano, kad vaikai – baisūs, o vaikai ir jų tėvai mano, kad mokytojai baisūs, abi pusės elgiasi baisiai ir vėliau stebimos tokios tendencijos: tiek mokytojai, tiek vaikai lankosi pas psichiatrus, paaugliai dėl kiekvieno menkniekio įsiplieskia ir grasina nusižudysiantys, populiarus pjaustymasis (nes kaip kitaip pajusi, kad gyveni), nekalbant jau apie įvairius svaigalus ir t. t. Ką čia ir bepridursi, kai pati mokyklos direktorė šitaip nušviečia realų mokyklos vaizdą.

Ir tik nesakykite, kad „toks gyvenimas“. Ar jūs nuleidžiate viršininką nuo laiptų, kai jis skiria papildomo darbo? Ar viršininkas jus muša už prastai atliktą užduotį? Ar jūs mušatės ir koliojatės, kai reikia nusipirkti duonos, sviesto? Ir nesakykite „ir man taip buvo, išgyvenau, žmogum užaugau“. Ar nemanote, kad gyvenimas būtų susiklostęs daug geriau, jei nebūtų reikėję to patirti? Ir dar galbūt sakysite, kad tai vienetiniai atvejai (bet taip tikrai nėra!). Kaip ir su seksualine prievarta, taip ir su smurtu bei prievarta mokykloje – ir vienas atvejis, manau, yra per daug.

Ką rašysiu toliau, po viso šito turbūt skambės beveik kaip išpindėjimas, bet tėvai (ir aš) taip pat pastebi, kad:

  • Nepaisant gražių deklaracijų ugdymo programose, mokytojams dažnai nesvarbu individualus vaikas, jo būdas, jausena ir pasiekimai: „reikia prisitaikyti prie visų“, „nebūk mėmė“ ir pan.
  • Nepaisant tų pačių gražių deklaracijų, nė per plauką neugdomas kūrybiškumas, nes vaikui draudžiama piešti taupant popierių arba dėl to, kad jis rugsėjo 2-ąją dar neturi atsinešęs tam darbeliui priemonių; „valdiški“ rašinėliai, pvz., visi prasideda „Mano senelis geriausias…“ ir reikia prirašyti kuo daugiau žodžių su priesaga „-iausias“ (užuot ugdęs kūrybiškumą, emocinį intelektą, o tuo pačiu nejučia ir kalbą, šis darbas tik mokina šaltai paklusti instrukcijoms, padaryti „kaip reikia“), „valdiški“ darbeliai, pvz., grybų kraitė (būtų įdomi statistika, kiek miestiečių šeimų grybauja ir kiek grybaujančių grybus deda į kraitę – daugumai vaikų, manau, tai nepažįstama ir tolima); „valdiškos“ šventės – rudenėlio su darbeliais iš daržo gėrybių, Kalėdos su eilėraštukais seneliui ir t. t.; „valdiškos“ išvykos – per metus skirta tam 10 dienų, tai ginkdie neperlenkime, nes paskui nespėsime išeiti programos…
  • Siauras požiūris į gyvenimą ir pasaulį: jei ruduo – tai grybai ir klevo lapai, jei profesijos – tai gaisrininkas ir policininkas, jei vertybės – tai geras ir blogas, jei užsienio kalba – tai anglų, daugiau kaip ir nieko nėra…
  • Nepažangios, nekūrybiškos ir dėl to mažiau veiksmingos metodikos akademiniams pasiekimams ugdyti, pvz., pasirenka sausą, neaiškų, nestruktūruotą, smulkiu šriftu vadovėlį ir aklai juo seka, nepridedant nieko savo;
  • Pedagogas atlieka tik tai, už ką „skaičiuojamos valandos“;
  • Tingi pakelti užpakalį nuo kėdės, todėl neprieis prie pradinuko, visą klasę apšokinės asistentė;
  • Nepasirūpina, kad vaikai per pamoką būtų užimti pagal savo išgales (vėlgi „reikia prisiderinti prie visų“, nors programa aiškiai sako, kad ugdoma turi būti atsižvelgiant į kiekvieno vaiko individualius poreikius);
  • Nepriima tėvų iniciatyvos, nes patys žino geriau;
  • Neigia savo klaidas, nes jie jų nedaro; stengiasi vaikų sąmonėje įtvirtinti visažinio įvaizdį, todėl nemėgsta žiniukų ir tildo bet kokius savo žodžių patikslinimus bei papildymus;
  • Ir t. t.

Esu gavus šalto dušo pliūpsnių iš pedagogų, kurie įsivaizduoja, kad turi dirbti kalbančia knyga. Mokymuose lektorius dėstė, kaip svarbu akademinę medžiagą perteikti ne sausai, bet per pasakojimą, istoriją, vaizdinį ir pateikė pavyzdžių. Viena pedagogė paklausė: „Ar mokytojas, pasakodamas tą vaizdinį, turi jį ir įsivaizduoti?“ Kita: „Ar kiekvienai temai yra parengti tokie pasakojimai? Kur tą knygą gauti?“

O priešmokyklinukų pedagogai dirba išvis be knygų. Lektorė klausia: „Kaip apibūdintumėt penkiamečio kalbą, kokia ji?“ Dauguma iš auditorijos: „Skurdi“ (Tikrai?!). Lektorė: „O ką galima būtų padaryti, kad ji nebūtų skurdi, kad turtėtų?“ Nedrąsus balsas iš auditorijos: „Skaityti knygas“. Dauguma iš auditorijos: „Cha cha cha, tokio amžiaus vaikai juk dar neskaito!“

Taip pat nerimą kelia vis didesni pasipiktinimai valstybiniais egzaminais, neadekvačios ugdymo programos, mokinio krepšelio tvarka, kurią dabar ruošiamasi keisti, bet vėl turbūt ne į gera, ir būsimi partiniai direktoriai ir dar daug kas.

Taigi esu toje kategorijoje tėvų (mažumoje), kurie „gaudosi“ švietime ir man tokie dalykai neatrodo nei normalu, nei gerai, o dauguma (tėvų ir turbūt mokytojų), ko gero, žiūri į mane kaip į „išpindėjusią“. Tačiau dėl tos pačios priežasties, kad šiek tiek „gaudausi“, galiu šiuos dalykus kompensuoti namuose: ir apie temą plačiau pakalbėti, ir kur nors nusivesti vaiką, ir užduotėlių daugiau padaryti, ir knygų paskaityti, ir t. t. Manau, kad pirmose klasėse netgi galėčiau rinktis namų mokymą, jeigu tikrai būtų bėda su mokykla. Vis dėlto kol kas Lietuvoje lankyti mokyklą privaloma, tad ir tuos visus dalykus mokykla privalėtų duoti: saugią emocinę ir fizinę aplinką, įsisavintus akademinius dalykus, sveiką supratimą apie pasaulį ir gyvenimą.

Ko dar norėčiau? Norėčiau, kad ugdymo įstaiga sudarytų sąlygas ir skatintų:

  • Jei kažką jau žinai, mokytis toliau, giliau, siekti daugiau, kurti savo (mokymasis visą gyvenimą ir dalinimasis turtinant aplinkinius),
  • Pamatyti ir suprasti, kad gyvenimas vyksta ne tik tarp mokyklos sienų, žmonės, institucijos užsiima įvairiausiais reikalais. Deja, dažnai tai paaiškėja tik 12 klasėj, kai imi sklaidyti „Kur stoti?“ (platus akiratis),
  • Priimti pasaulio įvairovę kaip faktą, nevertinant, kuris storas, kuris plonas, kuris žydas, kuris negras, kuris vyras, kuris moteris (tolerancija),
  • Ne rungtyniauti, bet bendradarbiauti su įvairiais žmonėmis, taikiai spręsti konfliktus (emocinis intelektas),
  • Turėti savo požiūrį, mokėti jį pagrįsti ir jo laikytis (asertyvumas),
  • Žinoti atsakymus į klausimus „ko noriu“ ir „ką dėl to darysiu“ (verslumas).

Šių dalykų neįmanoma numesti tik mokyklai. Žmogaus formavimuisi didelę įtaką daro ir šeima, tad kaip mama taip pat įsipareigoju siekti šių tikslų atskirai ar bendradarbiaujant su ugdymo įstaiga.

Na ir galiausiai prieiname prie visai paprastų ir buitiškų reikalų:

  • mokyklos kaina neturėtų viršyti mūsų galimybių;
  • turėtų būti pakankamai patogus susisiekimas, kad vaikas galbūt savarankiškai parkeliautų namo ar nueitų į būrelį.

Kriterijai, kurie man nesvarbūs:

  • kuriais metais atliktas remontas,
  • ar pradinukų klasėse yra interaktyvių lentų,
  • kiek abiturientų išlaikė 100-ukais ir kur įstojo.

Pabaigai - padrasinimas tiems, kurie jau pakliuvo į netinkamą mokyklą. O toliau seks įspūdžiai iš mano ir kitų aktyvių tėvų aplankytų mokyklų. Gal norite prisidėti ir jūs? Argumentuotai ir visapusiškai “pareklamuoti” savo vaiko ugdymo įstaigą?