Trys situacijos be empatijos

empatija

1 SITUACIJA: Gal išprotėjai?

Stotelė prie stoties. Mama įnikusi į telefoną tikriausiai ieško tinkamiausio maršruto, tėtis žioplinėja, retsykiais bandydamas įsigilinti į mamos naršomą informaciją, dukra trinasi aplink tėvus, o sūnus laksto aplink visą stotelę. Staiga mama pakelia galvą, baimingai apsidairo, išvydusi atlekiantį sūnų sučiumpa už rankos ir prisikišusi tiesiai į veidą išrėkia:

– Gal išprotėjai?!!

Vaikas, žinoma, suglumęs. Ar bėgioti staiga tapo nusikaltimu?

Čia priėjo sveikas protas ir tarė:

Mes, tėvai, žinome, kad prie stoties būna visokių žmonių ir gali visko nutikti, bet vaikas visiškai apie tai nenutuokia, jei niekada jam to nesakėme. Sprendimas? Prieš atsirandant tokioje vietoje pasakyti vaikui: „Dabar mes važiuojame į stotį. Ten nėra labai saugu, todėl prašau visą laiką būti į mane įsikibus, kad nepasimestume.“ Jau esant ten: „Jei tu įsikibsi į mane ir pastovėsi ramiai, aš galėsiu susikaupti ir greičiau rasiu, ko reikia. Tada greičiau pasieksime „A“, o ten saugu ir galėsi bėgioti kiek tinkamas / žaisti ką nori.“

2 SITUACIJA: Su tavim niekur neisiu!

Turgus. Mama apsipirkinėja, tėtis vaikštinėja su maždaug 1,5 m. vaiku. Staiga jis grįžta mamos link šaukdamas:

– Žiūrėk, ką jis man padarė!!

– Ką padarė? – puola prie jų sunerimusi mama.

Pasirodo, vaikas valgė sausainį ir su seilėtekiu dalis sausainio išbėgo lauk ant drabužėlių, keli lašiukai ir ant tėčio rankovės pakliuvo, tėtis gal tuo metu vaiką nešiojosi ar kažkaip prisiglaudė. Išsireikalavęs iš mamos servetėlių, susinervinęs valo save ir vaiką ir griežtai bara mažylį:

– Žiūrėk, ką padarei! Daugiau niekur su tavim neisiu!

Čia priėjo sveikas protas ir tarė:

Ką darė vaikas? Valgė. Jis tikrai nesupras, kodėl valgydamas staiga tapo nepatrauklus ir nepageidaujamas? O tėvai gali suprasti. Vaikui teka sausainio košė malošė lauk, nes taip veikia mažylio fiziologija: jis daugiausia maistą čiulpia, seilių prisikaupia daug, ne visas spėja nuryti, dažnai būna prasižiojęs, tad viskas ir teka. Be to, jis dar nesupranta, ką reiškia valgyti „gražiai“, nes ką tik apskritai pradėjo valgyti. Tad vaikas kol kas nei psichologiškai, nei fiziškai nepajėgus išpildyti tėčio pageidavimo. Sprendimas? Pavalgyti namie, kur galima ir pasišluostyti, ir nusiprausti, ir persirengti, jei reikia. Arba nusiraminti ir susivokti, kad tokiame amžiuje valgymas – dviejų reikalas, tad aktyviai jame dalyvauti: stebėti vaiką, pašluostyti, kai reikia, pagirti už pastangas valgyti taip, kaip jūs pageidaujate.

3 SITUACIJA: Eik miegot!

Vakaras. Vaikas paguldytas, mama dar bando kažką nuveikti prie kompiuterio. Susikaupusi dirba dirba, staiga atsisuka, šalia jos stovi vaikas ir nedrąsiai šypsosi. Mama nervingai surinka:

– Eik miegot!

Vaikas nubėga ir gailiai pravirksta.

Čia priėjo sveikas protas ir tarė…

Galbūt supratote, kad tai mano situacija. Kaip kitaip būčiau mačiusi vėlų vakarą namuose?

Man suspaudė širdį. Pabaigiau rašyti sakinį ir nuėjau prisiglausti prie vaiko. Taip, mane nervina, kad jis ilgai neužmiega ir slampinėja po namus, bet jo problema kartu yra ir mano problema. Arba tiksliau, aš galiu padėti, kad nebūtų problemos nei jam, nei man. Jis ateina ne tik dėl to, kad jam sunku užmigti (nors tikiu, kad jis kartais net stengiasi neužmigti), bet dėl to, kad nori dar pabūti su mama, galbūt net labiausiai dėl to! Taigi 10-15 minučių pagulėdama su juo, kol nurims ir užmigs, laimiu kone valandą jo miego ir tuo pačiu laiko savo darbams. Dar daugiau – vaikas laimingas gavęs mamos tik sau, vaikas užtikrintas, kad mama jį myli ir visada šalia, o man – malonumas su juo pasiglaustyti, glosto širdį, kad esu reikalinga, malonumas stebėti, kaip išdykęs velniūkštis rimsta ir pamažu tampa palaimingu miegančiu angelėliu.

Duodamas gauni dešimteriopai.