Italija

Ir visai gerai, kad šio įrašo taip ilgai nerašiau. Nes kas gali būti smagiau, nei šlapią, šaltą ir  apgautą  pirmadienį (sekė, bus plius 17 ir saulėta!) nukeliauti į Italiją. Kad ir mintimis:) Ir jus nusivežti :)

O buvo taip. Visada sakiau, kad kai sekasi, tai sekasi:) Dabar tikiu, Makalium, kad keliauti galima ir nebrangiai, tereikia planuoti, ieškot ir rasti, arba, turėti Dalią (ačiū ačiū ačiū, 100 kart ačiū!), kuri viską už tave padaro ir pakviečia, šalčiausią žiemos savaitę, po pavasarį pasibastyti:) 3 valandos skrydžio lėktuvu kainavo pigiau, nei į Vilnių nuvažiuoti! Žodžiu, ledinį sausio pirmadienį, išbučiavom vaikus, močiutę, sutikusią paradui vadovauti, susimetėm rankinį bagažą ir tamsią naktį pajudėjom link Karmėlavos. Skrydis pusė šešių, iš namų išvažiavome apie antrą nakties, vadinasi nebuvo kada ir bluosto sudėti, o ir pasiruošimo darbų (kad tik ko nepamiršt, nepražiopsot) iki kaklo. Pirmadienio, antradienio ir tt...  pusryčiai šaldytuve, pietų receptai, darbų paskirstymas, ant šaldytuvo papomokinės veiklos sąrašai, aiškūs nurodymai kada kas indus plauna, kaip jungt skalbyklę, kuriomis dienom Martynui po pamokų eiti pas močiutę į darbą, kuriomis, jai laisvadieniai ir ji lauks namie.... Didieji bernai rankas trynė- jėga, laisvas plotas (girdėjau, kaip Augustas Rimgailę papirkinėjo, kad kažkurią dieną ji pas draugę miegotų, nes bus vakarėlis ir jam liudininkų nereikia :D). Naivuoliai- per tą savaitę, močiutės prižiūrimi, namus blizgino ir derėtis išmoko, kad vakare galėtų išsprukti iš namų, pasibastyti :)))
   Nuotykiai prasidėjo jau lėktuve, jaudindamasi įlipau, įsitaisiau prie lango, kad viską geriau matyčiau ir... neatlaikius nakties nuovargio nulūžau. Girdžiu, Rimvydas žadina, su tokia nuoskauda pašokau- mano pirmas gyvenime skrydis ir aš jį pramigau! Nei kaip pakilom, nei kaip nusileidom, nė vieno dėbėsėlio..... Bet ne, viskas gerai, tiesiog lėktuvas sugedo (gerai, kad ne ore). Pora valandų laukimo salėje ir antras bandymas- su pakilimu, nusileidimu ir visais debesimis.

Pirmiausia į akis krito palmės. Ir kaktusai. Dar neaukštas vietinių ūgis (taip ir likčiau ten senmergė per amžius. Su katinais. Katinų mačiau daug. ), nuostabaus grožio moterys ir tridiene barzdele apžėlę rudakiai vyrai- Rimvydas besibaigiant savaitei, kasdien vis labiau į juos panašėjo :) Saulė! Rodos kažkokiu teisingu būdu ištrynėm gabalą žiemos ir atsidūrėm teisingam laike. Oras tobulai gegužinis, atokaitoje markstėmės ir tirpom, papūtus vėjui, vėl siautėmės striukes ir nustodavom šaipytis iš vietinių, kad jiems šiauri žiema ir iš pūkinių paltų neišlenda.
Mūsų laikini namučiai pačioje Kagliario širdyje, senamiestyje, po langais jaukus šunų vedžiojimo parkelis (su draugiškais keturkojais ir iš paskos vaikščiojančiu tvarkdariu).

Aplink siaurų, jaukių gatvelių voratinklis...... Kiekviena namo metras su savo dvasia ir istorija, kiekviena siena lyg atskirai.... Durys, langinės, balkonai lyg mozaika- skirtingos detalės, nuostabiai subyrėjusios į visumą. Išdykę grafiti ir vėjuje besiplaikstantys skalbiniai. Ir tiek spalvų! Sena ir nauja šalia:)

Gatvių labirintai šaudo aukštyn-žemyn. Iš aukštai- stogai. Mažas ir didingas miestelis po kojomis.

Bet, didžiausias įspūdis- žalia spalva. Ir saulė kuri ne tik šviečia, bet ir šildo! Gamta Sardinijoje nuostabi, tokia  mūsuose tik vazonėliuose gyvena:)

Atskiras pagiriamasis žodis Itališkai virtuvei.  Smalsumas sulaužė mano dietą- mėgavausi ledais, ragavau picą. Suvalgiau kalną daržovių ir vaisių. Lepinausi sūriais. Bet iš esmės, kadangi dažniausiai maitinomės apartamentuose, tai virtuvė pasirodė kiek žemo lygio :))) Arba ne- tokio aukšto, kad jei net meldžiausi :D
(Ir tik nesugalvokite klausti, kokio ilgio buvo lovos :D )

Atostogos prabėgo akimirksniu. Autobusu, vingiuotais keliais, nardančiais po stačiausius kalnus, kai pro autobusą langą matai tik kaktusais nusėtą bedugnę, važiavome į laukinius Villasimus  paplūdimius- išsimaudyti jūroje. Taip, vandens temperatūra tesiekė gal 10- 15 laipsnių šilumos, bet nepraleisi juk tokios progos:) Traukiniu kaukšėjom iki Carbonia miestelio- kopėm  į kalnus. Matėm rožinius flamingus. Įsitikinome, kad klaida, mandarinus raškyti nuo medžio (pirma mintis pamačius nuo vaisių svyrančias šakas- kam pirkti, kai tereikia ranką ištiest :) ), jie toookie rūūūgštūs, kad už bausmę porą dienų aikčiojau dantis valydamasi :))) Supratau, kad ir nemokėdama nei anglų, nei italų kalbos galiu puikiausiai susikalbėti su vietiniais:) Pailsėjau fantastiškai! O palmių kauliukai, grįžus sukišti š vazonėlį, šiandien jau sprindžio dydžio!