Giedriaus Cikanavičiaus nemokyklinimas (unschooling)

Giedrius Cikanavičius

Aš, kaip tikras šiuolaikinis žmogus, domiuosi visokiom naujovėm, išeinančiom iš tradicinių normų ribų. Kol vaikai buvo maži, namie karaliavo gestų kalba ir medžiaginiai vystyklai, neleidome į standartinį darželį, dabar imu domėtis netradiciniu mokyklinio amžiaus ugdymu: homeschooling (namų mokymu), unschooling (nemokyklinimu) ir pan. Dar nesu tiek įsigilinusi, kad galėčiau smarkiai apie tai postringauti, bet yra Lietuvoje žmonių, kurie jaučiasi tame labai drąsūs.

LUNI organizuoja įvairių įdomybių ir mano akis užkliuvo už seminaro (ar kaip jį pavadinus) apie nemokyklinimą. Įdomu, kaip žmonės Lietuvoje su tuo gyvena. O pasirodo, niekaip.

Ponas Giedrius pasakojo savo patirtį. Buvo taip užtikrintas savo keliu ir taip nieko nežinojo, kas vyksta aplinkui, (net apie kitus žmones, užsiimančius panašiu alternatyviu švietimu,) kad iškart kėlė norą prieštarauti tokiam bukam kategoriškumui. Jis dėstė, koks buvo nelaimingas darželyje ir mokykloj. Nemanau, kad dėl to kalta švietimo sistema. Veikiau – jo tėvai, kurie neskyrė vaikui pakankamai dėmesio. Arba platesnė sistema, dėl kurios tėvai turėjo daug dirbti ir negalėjo skirti vaikui pakankamai dėmesio. Arba dar platesnė sistema, dėl kurios buvo manoma, kad vaikai auga patys sau vieni ir nelenda tėvams ir kitiems suaugusiesiems į akis, todėl tėvai net ir nenorėjo skirti vaikui dėmesio.

P. Giedrius aiškino, kaip nesąmonė yra rytais keltis, eiti į darželį ar mokyklą, ten atsėdėti valandas. Kaip vaikai žalingai yra išmokomi paklusti ir daryti nieko negalvojant, atkartoti ištransliuotas žinias ir neturėti savo nuomonės. Ne vienas Giedrius yra pajutęs, kad griežta disciplina nieko gero neduoda, o vienpusė mokytojo komunikacija nekuria žinojimo mokinių galvose. Užtai švietimas yra daug pasistūmėjęs įvairiose naujose teorijose, mokoma ne tik žinių, bet ir gebėjimų, populiarinamas įrodymais pagrįstas mokymas, aktyvūs mokymosi metodai, pvz., probleminis mokymasis ir t. t., kur stengiamasi sudominti mokinį ir paskatinti jį patį gilintis, kelti klausimus, ieškoti atsakymų, priimti sprendimus, turėti savo nuomonę ir t. t. Netgi kuriasi gebėjimų mokyklos, kur mokiniai turi išmokti tam tikrą kiekį kiekvieno dalyko žinių, bet visai nesvarbu, per kurį laiką tai padarys ir kokiu konkrečiu metu tą darys, pvz., ištisus metus galima gilintis tik į fiziką ir nieko daugiau, jau nekalbant apie tai, kad mokiniai ten ateina kada panorėję, kada jaučia poreikį, o tokių kaip klasių išvis nėra, yra tiesiog mokiniai. Tarpdalykinė integracija, individualizavimas, pamokos be skambučių ir t. t. – visai tai yra gana artima  unschooling ugdymo metodikai ir pamažu, bet vis plačiau taikoma Lietuvos mokyklose. Deja, p. Giedrius nieko nėra girdėjęs net apie kūrybinių partnerysčių projektą…

Tai jam leidžia ir toliau šventai tikėti, kokia mokykla yra bloga, ir vieninteliu jo pasirinkimu lieka tiesiog tos mokyklos vengti. Gerai replikavo vienas iš klausytojų, kad neteisinga lyginti prastą mokyklą su geru namų mokymu arba nemokyklinimu. Žinoma, kad mokykla pralaimės. Lygiai kaip yra neteisinga aiškinti, kaip gerai veikia nemokyklinimas, kai turi tik 1 vaiką ir jam tėra 6 metai.

Ponas Giedrius unschoolingo vertę įrodinėjo pavyzdžiais, kad jo vaikas, būdamas keturmetis, jau puikiai išmanė mikrobiologiją ir astronomiją. Nes tuo susidomėjo ir tėvai pasirūpino įvairia pažintine medžiaga apie tai. LUNI organizatorius įsiterpė pavyzdžiais, kokia yra bloga mokykla, mat jo vaikai dabar neturi jokios motyvacijos ir jokio noro ką nors veikti, nebent jiems nurodysi. Galiu pasakyti, kad pirmuoju atveju tai yra normalus, visavertis bendravimas su vaiku. Jeigu jam skiri dėmesio, girdi, kuo jis domisi, padedi jam ieškoti atsakymų, tai jis juos ir randa. Antruoju atveju tai yra tokio bendravimo su vaiku nebuvimas. Ir abu kalbėtojai iš galvos pametė vieną dalyką – mokykla  neatima iš jų vaiko. Giedriui norisi priminti, kad leisdamas vaiką į mokyklą kasdien turi likusią pusę dienos udgyti jį savo nuožiūra (Giedrius neina į darbą), plius dar turi 2 dienas visiškai be mokyklos. Kieno įtakos yra daugiau? LUNI atstovo atveju, panašu, naudotasi seniau įprasta nuostata “atiduosiu vaiką į mokyklą/darželį, padarys žmogų”. Žinoma, tas žmogus pasidarys, bet jei nori, kad jis pasidarytų turintis tokių ir tokių savybių, nuostatų ir t. t., tai tik pats ir gali tą padaryt, ne kokia nors įstaiga, į kurios veikimą greičiausiai nė trupučio nesikiši. To tikėtis daugiau nei naivu! Taigi jie abu kalba ne apie mokyklą/nemokyklą, o apie bendravimą/nebendravimą su vaiku.

Galiausiai mane priveikė pono Giedriaus taip akcentuojama laisvė ir siekis nejusti jokios prievartos. Taip, yra tokia tėvystės teorija, kuri teigia, kad vaikas turi būti laisvas elgtis kaip tinkamas, nebent tai kelia grėsmę jo ir/ar aplinkinių saugumui. Tai iš esmės neįgyvendinamas dalykas, nes realybėje kiekviena laisvė yra susijusi su pareiga, be to, tam tikrų dalykų tiesiog nepasirinksi, pvz., tėvų. Deja, tam tikras pareigas p. Giedrius supranta kaip kylančias iš asmeninių paskatų, savimotyvacijos, pvz., rūpintis vaikais, atlikti darbą ir pan. O kitas, pvz., eiti į mokyklą, dirbti nuo 8 iki 17 val. – kaip prievartą. Čia galima ginčytis iki nukritimo, nes tai grynai filosofiniai dalykai, tačiau p. Giedrius įsitikinęs, pvz., kad jo vaikas turi teisę gyventi bet kur, tačiau kadangi p. Giedrius ir jo žmona labai stengiasi būti nuostabiais tėvais, jų vaikas renkasi gyventi su jais. Ir tai, kad p. Giedrius teigia darysiąs viską, kad jo vaikas neitų į mokyklą, jis nelaiko sprendimu už vaiką. Atseit, jei vaikas užsimanytų į mokyklą vis dėlto eiti, tai jis ir leistų jį ten. Man įdomu, kai šeima susiruošia išvykti iš namų, o vaikas tuo tarpu žaidžia kompiuteriu ir, žinoma, nori žaisti toliau, tėvai jį ir palieka ar vis dėlto įkalba keliauti kartu? Jei vaikas savo noru valosi dantis (nes tėvai savo laiku jam išsamiai paaiškino apie bakterijas) – tuo p. Giedrius be galo didžiavosi – , ar negali jis savo noru / tėvų įkalbėtas eiti į mokyklą ir jaustis ten puikiai?

Moteris iš auditorijos paklausė: jeigu jūsų vaikas užaugęs taps chirurgu, bet jausis laisvas elgtis kaip nori, todėl, ai, nenueis į vieną kitą operaciją, kaip jausitės? P. Giedrius atsakė, kad taip neįvyks, nes jei jo vaikas taps chirurgu, tai tik dėl to, kad būtent to norės gyvenime, todėl į kiekvieną operaciją eis savo noru su didžiausiu malonumu. Kadangi nebus prievartos momento, tai nebus ir minčių neiti. Man tai juokingai skamba. Taip, teoriškai, įkišus šią situaciją į vakuumą, taip ir bus. Bet praktiškai visaip nutinka: vakare rodė gerą filmą, buvo tėčio jubiliejus, naktį gimdė žmona ir t. t., todėl kitą rytą tikrai nedegsi noru bėgti į operaciją. Eisi, nes privalai, nes taip reikia, nes esi priverstas, kadangi tavo darbas – chirurgas – taip įpareigoja. Jei sakytum, kad darbas tikrai mėgstamas, todėl dėl jo žmogus padarys viską, tai jis tada atsisakys filmo, nedalyvaus tėčio jubiliejuje, nelaikys gimdančios žmonos už rankos, nes jam reikės gerai išsimiegoti ir būti žvaliam per operaciją. Kitaip sakant, jis bus priverstas atsisakyti visų tų dalykų vardan darbo. Ir taip iki begalybės. Tai kur ta besąlyginė laisvė realybėje?

Gaila, p. Giedrius nekalbėjo apie unschoolingo teoriją bendrai – kokie jos privalumai, kokie trūkumai, kodėl unschoolingas, o ne homeschoolingas ir apskritai tiesiog stengėsi visus įtikinti mokyklos diegiamu visapusišku blogiu. Pasižiūrėkit, gal jus įtikins.