Įkvėpimas

Su Mūza būna visaip. Būna dirbu naktimis, akys jau merkiasi, o rankos trina, minko, kočioja. Retsykiais prabundu nuo minties aiškumo ir vargiai beužmiegu....  Kartais, tenka rašyti atsiprašymo laišką, kad užsakymas vėluoja, nes.. na tiesiog dingsta įkvėpimas, o darbas be meilės, ne darbas. Ypač tada, kai gaunu visišką kūrybos laisvę (o gaunu dažnai), kai susikuriu viziją, ją išnešioju, apveliu mintyse ir tik tada, puolu pešti vilnos. Kartais Mūzos tenka ieškoti, sėdėti ant lieptelio, basa koja perbraukiant vandenį, išbraidyti mišką skersai išilgai, užlipti ant aukšto kalno, tikintis, kad vėjas ją įpūs.
 Šį karta procesas tapo nekontroliuojamas, gavau aiškų užsakymą, su nurodyti modeliu ir spalvomis ir nesusivaldžiusi suvėliau viską. Ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme (būna, juk, kad reikalai susivelia) :) Įsijaučiau, išsidūkau ir nebegalėjau sustoti! Daina, nepyk ir jei "per riebu", sakyk, pervelsiu :D