Kaip išsirinkti mokyklą?

mokymasis

Visus metus po truputį galvojau apie mokyklą – kokią pasirinkti vyresnėliui? Bet kol jis nemokėjo skaityti, mokyklos klausimas atrodė pernelyg tolimas, kad iškart jo imčiausi. Dabar, kai jis skaito, šiek tiek skaičiuoja ir po truputį pratinasi pirmokiškai rašyti, vis pamąstau, ką jis veiks pirmoj klasėj, ir manau, kad kitais metais, šešerių, jau tikrai galėtų eiti į mokyklą. Kokia turėtų būti mokykla, į kurią leisčiau savo vaiką?

Liūdna klausytis, kad mokykla iš įvairių formų klaustukų padaro vienodus taškus – užuot padėjusi žmogui skleistis, atrasti save, visus suniveliuoja. (Žinoma, negali taip teigti 100%, nes tokiu atveju visi užaugtume fabriko darbininkais ir net nebūtų, kas tam fabrikui vadovauja.) Liūdina ir tai, kad švietimas nukreiptas „traukti“ silpnesniuosius, o atrasti ir stiprinti gabiuosius palikta daugiau konkrečių mokytojų asmeniniam entuziazmui.

Pagal ką rinktis mokyklą? Užsiėmę žmonės paprastumo dėlei renkasi esančią arčiausiai namų ar pakeliui į darbą. Kiti – tą, kurios reitingai aukščiausi ar kuri turi daugiausia teigiamų atsiliepimų tarp kitų žmonių. Man norėtųsi racionalesnio pasirinkimo. Kadangi, nuomodamiesi būstą, nesam priklausomi nuo vietos, o kitų žmonių nuomonė šiuo atveju – ne rodiklis (nes kiekvienas vertina pagal savo kriterijus ir turi skirtingų lūkesčių), reikia pačiai apsibrėžti svajonių mokyklą.

Man svarbu, kad mokytojai būtų pasišventę savo darbui ir kiekvieną dieną turėtų veiklų, skatinančių mąstyti, kelti klausimus, ieškoti į juos atsakymų. Dar svarbiau – kad vaiką išmokytų įvertinti (nepervertinti ir nenuvertinti) savo galybes ir gebėti bendradarbiauti tam, kad būtų pasiektas geresnis rezultatas. Darželinio ir pradinukiško amžiaus vaikai itin smalsūs. Svarbu tai išnaudoti ir patenkitnti tą smalsumą prasmingai. Tokio amžiaus vaikai taip pat yra labai judrūs. Nenorėčiau, kad dėl judrumo mano vaikas būtų nuvertintas kaip išsiblaškęs, išdykęs, sunkus vaikas. Mokytojas turėtų mokėti sutelkti ir tokių vaikų dėmesį. Šiame amžiuje vaikai taip pat linkę įtvirtinti savo statusą, todėl mėgsta pasirodyti –esni už kitus arba pašiepti kitų kitoniškumą. Norėčiau, kad į tai būtų reaguojama ne „ai, taigi tai vaikai, pasierzins ir nustos“, bet skatinant suprasti kito jausmus ir atrasti kitame to, kuo galima pasidžiaugti. Taigi man rūpi individualizavimas, emocinis intelektas, patyčių prevencija. To rasime praktiškai kiekvienos mokyklos aprašyme interneto svetainėse. Ką gi, mokyklų nuomone, jos visos tiesiog puikios, o bendra švietimiečių nuomone, mokyklose ir visame švietime yra milijonai problemų, visi rodikliai nuolat krinta ir t. t. Kuri pusė teisi?

Mokyklas vertinti pagal mokinių pasiekimus ar nepasiekimus man atrodo nekorektiška. Mokykla – tai tik terpė, kurioje vyksta arba nevyksta ugdymasis, bet pačiame ugdyme dalyvauja ne mokykla, o mokytojai ir mokiniai. Mokyklas vertinti, žinoma, reiktų, bet visai kitais kriterijais: kiek mokyklos direktorius yra aktyvus švietimo visuomenės narys, kokie mokyklos darbuotojų ir ją lankančių mokinių bei jų tėvų pasitenkinimo rodikliai, kaip racionaliai mokykla geba panaudoti jai skiriamas lėšas, ar atnaujina vadovėlių bazę, kiek turi šiuolaikiškų mokymosi priemonių ir kiek veiksmingai jas išnaudoja, kaip skatina darbuotojų tobulėjimą, tėvų aktyvų įsitraukimą. Tai priklauso nuo direktoriaus požiūrio, vadybinių gabumų, švietimo filosofijos ir formuojamos politikos. Mokinių pasiekimams šis mikroklimatas, žinoma, turi įtakos, bet netiesioginės, todėl egzaminų rezultatai, mano nuomone, nieko konkretaus apie mokyklą nesako.

Mokinių pasiekimai – tai mokinio ir mokytojo bendradarbiavimo rezultatas. Jo galima tikėtis tik abiem pusėms gerai atliekant savo darbą: mokiniui mokantis, mokytojui – mokant ir padedant mokytis. Tam reikia ne tik noro, bet ir pakankamai laiko bei pastangų. Esant norui, kitaip sakant, didelei motyvacijai, pastangos dedamos savaime negailint nieko, o laikas neskaičiuojamas. Tokią motyvaciją mokytojui turi sužadinti mokykla ir mokiniai, o mokiniui – tėvai ir mokytojas.

Aš nusiteikusi skatinti savo mokinį mokytis ir pagelbėti mokytojui su idėjomis, tam tikromis priemonėmis, savo dalyvavimu, ką darau ir dabar. Kadangi gauname kiekvienos savaitės veiklos planus, stengiuosi tas veiklas ir tas temas su vaikais aptarti ir namuose, jei pažįstu kokį su tuo susijusį žmogų, suorganizuoju jo atėjimą į darželį, atnešu susijusią knygą ir pan., pati ne kartą dalyvavau Ryto rate, vedžiau arba lydėjau vaikus į ekskursiją, pasiūliau idėjų veiklai, darbeliams.

Mane žavi, kad auklėtojai iš visų jėgų stengiasi ir geba perteikti vaikams ne tik bendrąsias elgesio normas ir pilietiškumą, bet ir praplečia jų pasaulio suvokimą vargonų garsais, Pollocko tapyba, gamtosauginėmis idėjomis. Mūsų darželinukai nėra palikti buitiniame rate – pavalgyti, pamiegoti, pažaisti, – bet sužino apie pasaulį iš įvairių pusių, o tėvai (abudu!) visaip skatinami domėtis vaiko veikla ir pasiekimais bei geriau suprasti mažo vaiko psichologiją, poreikius, fizinį vystymąsi ir t. t. Konkrečiau kalbant, tėvai skatinami įsitraukti, be to, nuolat kviečiami į seminarus vaikų auginimo temomis.

Norėčiau, kad ir mokykla būtų tokia. Natūralus žingsnis iš Vaikystės sodo būtų Karalienės Mortos mokykla. Ta pati filosofija, toks pat ugdymo būdas (ne per akademinį dėstymą, bet per projektus, patyrimą), pamokos be skambučio – vaikas, ko gero, ir nepajustų, kad tai jau mokykla, ne darželis. Deja, vargu ar sugebėsiu dar 12  metų dirbti taip, kaip dabar, kad galėtume sau leisti šią mokyklą, tad neišvengiamai reiks ieškoti kitos.

Galvoju, kad pirmas žingsnis – susidaryti nuomonę iš prieinamos informacijos. Tada susipažinti su atsirinktų mokyklų direktoriais, paklausti, ką jie laiko didžiausiu savo iššūkiu, kokių laimėjimų pavyko pasiekti, kuo jiems žavus švietimas (kodėl jie čia), ką tobulintų savo mokytojų darbe, mokyklos gyvenime, kokį mokytoją rekomenduotų mano judriam, jautriam ir viską mokančiam vaikui.

Tada nueiti stebėti tos mokytojos pamoką: kaip ji elgiasi klasėje, kokių veiklų sugalvoja, ar diferencijuoja ugdymą, kuo užsiima per pertraukas.

Tada pasikalbėti su ja: kas jai labiausiai patinka ir nepatinka darbe, kada jaučiasi pavargusi, kodėl pasirinko tokį darbą, ar jai malonu dirbti savo darbo kolektyve, iš kur ji semiasi idėjų pamokoms, veikloms, ar direktorius skatina tobulėjimą, koks mokomasis dalykas jai labiausiai patinka, kodėl pasirinko vadovėlį, su kuriuo dirba, ko tikisi iš mokinių per pamoką ir apskritai, ar jos neapsunkina šiandieniniai reikalavimai diferencijuoti, individualizuoti ugdymą, ar šiais laikais tėvai dalyvauja vaikų ugdyme, kaip tėvų vaidmenį įsivaizduoja ji, kaip klasėje minimi vaikų gimtadieniai, valstybinės šventės ir kitos reikšmingos datos, ką daryti, jei vaikas neklauso, kaip ji pradeda pirmąją klasę – juk susirenka labai skirtingų gebėjimų vaikai, ar yra pasitaikę patyčių jos klasėje, kas tai buvo, kaip sprendė situaciją, ar mokykloje jaučiama socialinė atskirtis, ar vaikai bendrauja tik klasėje ar turi bendrų veiklų ir su kitomis klasėmis, mokyklomis.

Sunkioji dalis renkantis mokyklą yra ta, kad dauguma direktorių ir mokytojų žino, kaip turi būti, ir yra parengę teisingus atsakymus į klausimus. Taip pat yra mokytojų, kurie turi pasirengę „direktoriaus dėžutes“ – puikias priemones, paruoštas veiklai tuo atveju, kai į klasę užsuka direktorius, ir panašių gudrybių. Tai yra bjauru, nes tokie pedagogai apgaudinėja tėvus dėl mokinio krepšelio ar savo darbo vietos, kurios greičiausiai nėra verti, direktoriai apgaudinėja tėvus, norėdami sudaryti gerą įspūdį, susikurti prestižą, o tikrai geriems mokytojams ir tikrai geroms mokykloms nėra kaip parodyti, kad jos puikios, nes tuos pačius principus deklaruoja visi. Tik realiai patyręs gali pasakyti, kiek to, kas deklaruojama, yra tikrovėje. Kadangi jau patyriau Vaikystės sodą, galiu būti tikra, kad Karalienės Mortos mokykloje bus įgyvendinta bent 80% to, kas yra kalbama pristatymuose. Ir nesvarbu, kad mes greičiausiai neisime į šią mokyklą, tikiu, kad gerosios idėjos ims gana greitai plisti, kaip buvo su darželio koncepcija, ir kai kuriose kitose mokyklose atsiras po truputėlį Karalienės Mortos mokyklos. Labai to norėčiau.

Nuotrauka iš Vaikystės sodo foto reportažų iš klasės gyvenimo