Ar jūsų vaikai pykstasi?

Mano-vaikai-nesipyksta

Parodžiau mamai, ką skaitau.

- Mano vaikai nesipyksta. Taip būna? – nusijuokė.

Na, autorės apsidraudė ir nepaminėjo žodžio “niekada” ;)

Jau ėmiau jaustis bejėgė kasdien šimtą kartų klausydamasi riksmų, šauksmų ir “mama, jis tą”, “mama, jis aną”. Perverčiau kelias knygas, bet jose psichologai patarė tiesiog nesikišti į vaikų konfliktus, nes tuo jie tik reikalauja dėmesio, be to, vaikai niekad neišmoks spręsti konfliktų patys, jei vis įsiterpsime. Man tai pasirodė per daug paprasta, kad būtų tiesa. Kartais konfliktai būna užgaulūs, kartais pavojingi, negali visada nusisukti.

Egzistuoja namų taisyklės, kad nesimušam, šeimos vertybės, kad rūpinamės vienas kitu ir saugome vienas kitą, bendražmogiškos vertybės, kad neskaudinam kitų žmonių ir juos gerbiame. Nereaguodama į vaikų apsižodžiavimus ir muštynes tiesiog parodyčiau, jog tai toleruoju, ir turbūt nė kiek neprisidėčiau prie nesantaikos mažinimo. Man atrodo, kad vaikų konfliktus būtina moderuoti. Na, ne kiekvieną jų, bet tikrai būtina įsikišti, kai kyla realus pavojus, ar elgesys ryškiai prieštarauja namų taisyklėms. Tačiau kaip atskirti tas situacijas, kai galima nesikišti, ir kaip kištis į tas, į kurias reikia, štai kur klausimas.

Kai pamačiau, jog išėjo knyga “Mano vaikai nesipyksta“, pamaniau – išsigelbėjimas! Atsivertus patekau į psichologijos seansą – grupelė tėvų lankė autorių seminarus ir diskutavo įvairiais brolių/seserų nesutarimų klausimais.

Iki tol maniau, kad egzistuoja tik du variantai: vyresnysis skriaudžia jaunesnįjį arba jaunesnysis skriaudžia vyresnįjį. Tačiau savo vaikų niekaip negalėjau įpaišyti nė į vieną iš šių schemų, nes tai vyresnysis užkabinėdavo jaunesnįjį, tai jaunesnysis erzindavo vyresnįjį. Knyga „Mano vaikai nesipyksta“ atvėrė akis, kad iš tiesų viskas priklauso nuo to, kaip vaikas jaučiasi konkrečioje situacijoje ir apskritai.

Labai dažnai vaikai šeimoje pasirenka arba tėvai jiems primeta tam tikrus vaidmenis. Apie vaidmenis šeimoje kaip apie žvaigždyną vaizdžiai pasakojo Dreikursas. Tie vaidmenys dažnai būna paviršiniai ir labai trukdo asmenybės raidai bei darniems santykiams. Dažnai pasirenkami geručio ir blogiuko vaidmenys, tačiau jų būna ir sudėtingesnių, pvz., viena dukra – gražuolė, kita – ypač protinga, vienas sūnus – sportininkas, kitas – matematikas. Prisiminus savo vaikystę ir iš knygoj aprašomų pavyzdžių, kai grupės tėvai pasakoja apie save mažus, akivaizdu, kad toks surūšiavimas užkrauna per daug didelę atsakomybę pateisinti savo vardą, o blogiausia – kursto brolių tarpusavio nesantaiką ir net neapykantą, nes vaikas jaučiasi, jog kitam vaikui priskirtos savybės jam nepasiekiamos, nors realiai taip nėra.

Man patiko vienas pavyzdys, kai vyresnioji sesuo lankė pianino pamokas, tačiau jai sunkiai sekėsi pagroti kūrinį. Jaunėlė nelankė, bet paslapčia vis prisėsdavo prie sesers natų ir netrukus išmoko tą kūrinį kuo puikiausiai. Tada vyresnėlė metė groti, nors apskritai jai tai patiko, nes tiesiog pianistės vaidmenį užleido seseriai, kadangi jai geriau sekėsi. Paskui visą gyvenimą gailėjosi, kad taip ir neišmoko groti. Iš tiesų tėvai šiuo atveju turėjo atpažinti vyresnėlės jausmus ir padrąsinti ją ir toliau lankyti pamokas, nes jai grojimas teikė tiek džiaugsmo. (Rezultatai – kas kita. Skirtingų žmonių pasiekimai būna skirtingi ir tiek.)

Kai kuriuos knygos pamokymus jau seniai įgyvendinu, pvz., nesistengiu abiem vaikam viską duoti po lygiai ir nelyginu jų, neprikišu vienam kito kaip pavyzdžio. Tačiau dar negebu veiksmingai reaguoti į konfliktą. Po truputį jau imu taikyti perskaitytas strategijas, pvz., kai įsiplieskia konfliktas, užuot vaikus atskyrusi ar bandžiusi priminti namų taisykles, paklausiu, ar jie susitvarkys patys, ar reikia pagalbos; ar jie žaidžia, ar mušasi. Jaučiu tuomet iš jų ramumą ir užtikrintumą, kad va, mama šalia, ir visada padės, jei tikrai reikės, ir išgirstu daugmaž „Viskas gerai“, o nesutarimas slopsta.

Dalis apie peštynes išties ir buvo man pati įdomiausia, naudingiausia ir reikalingiausia. Taip pat būtų naudinga kai kurias atmintines bei komiksus pasikabinti visada po nosim, pvz., šį (spauskite ant jo, padidės):

Mano-vaikai-nesipyksta-vidus

Adele Faber & Elaine Mazlish, taip pat parašiusios „Kaip kalbėti, kad vaikai klausytų, ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų“ (vajė, šios knygos vis dar nesu skaičiusi!), pripažįsta, kad stebuklų nereikia tikėtis. Brolių/seserų santykiai nuolat kinta – tai sušyla, tai atšąla. Tačiau išmintingai elgdamiesi galėsime užtikrinti, kad vaikai visada rastų kelią vienas pas kitą. Labai sutinku su šia autorių mintimi:

„Bendrauti išmokstame šeimoje. Mūsų elgesys su vaikais ir mūsų pastangos išmokyti juos bendrauti tarpusavyje, net ir tuomet, kai jie atsiduria pačiame mūšio įkarštyje, jiems gali būti pati didžiausia dovana gyvenime.“

Apibendrinimui knygos pliusai:

  • Dėstymas įtraukia, nes pasijunti tarsi dalyvautum psichologo užsiėmimuose kartu su aprašoma grupe, arba žiūrėtum serialą apie tą grupę.
  • Pateikiama galybė pavyzdžių iš, tikėtina, tikrų atvejų, kuriuos papasakoja autorės ir tėvai.
  • Svarbiausi dalykai pateikiami dar ir komiksais arba atmintinėmis.
  • Komiksuose nupiešti tėvai rodomi kažkuo užsiėmę – tai laikraštį skaito, tai namus tvarko. Žodžiu, norint kad vaikai nesipyktų, visai nebūtina nuolat paskui juos sekioti :)
  • Pabaigoje yra tarsi svarbiausių dalykų pakartojimas su dar daugiau gyvenimiškų situacijų pavyzdžių.
  • Apskritai leidinys kokybiškas. Gerai padirbėjusi tiek vertėja, tiek redaktorė, nes knygos kalba sklandi, nesivelia, nekimba angliškos konstrukcijos, o ir korektūros klaidų tik kokias 3 tepastebėjau. Nerealu, palyginti su kai kuriomis kitomis leidyklos „Vaga“ knygomis.

 

Jei norite tokia pačia knyga praturtinti savo biblioteką, rašykite komentaruose „Noriu, kad mano vaikai nesipyktų“ ir pasibaigus birželiui kažkuris iš jūsų turės ją savo rankose ;)