Juvenalinė justicija: bijoti ar ne?

Valiukevičiūtė

Jūs dar negirdėjot apie juvenalinę justiciją? Negali būti. Mamos įkūrė interneto svetainę, Facebook grupę ir paskelbė peticiją, nes labai bijo O. Valiukevičiūtės ir R. Šalaševičiūtės Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisų, kurios numato sankcijas tėvams už fizinį ar psichologinį smurtą, nepriežiūrą, orumo pažeidimą.

Visi sąmoningi tėvai suvokia, kad smurtas prieš vaikus – netaikytinas, bet nerimą kelia punktai, numatantys, kad policija ar socialiniai darbuotojai gali be didelių argumentų atimti vaiką iš šeimos, kur jam, anot anoniminio pranešėjo, trūko priežiūros, pvz., girdėjo jį verkiant. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse veikia ši sistema ir, pvz., Norvegijoj, sako, atimta apie 60 tūkst. vaikų, o tėvai gyvena baimėje, kad kaimynas bet kurią minutę dėl ko nors juos apskųs ir ateis policija atimti jų vaiko.

Šiek tiek pažįstamos šeimos, gyvenančios Norvegijoj, tikrai neatrodo įsibaiminusios. Vieni tėvai atvirai šneka, kad pliaukšteli vaikui už blogą elgesį ir pan., iš jų jau šimtąkart galėjo būt atimtas vaikas, bet taip nevyksta. Kiti gi pasakoja matantys nevaldomus vaikus, nes tėvai bijo juos drausminti viešumoje. O Lietuvoj seneliai garsiai išvadina anūką žiopliu, nes jis dar nemoka taip plaukti kaip ana nepažįstama panašaus amžiaus mergaitė, tėvai aptalžo vaiką, įlipusį į balą su gerais batais, o kita mama griausmingai riaumoja ant verkiančio dvimečio „Nurimsi tu ar ne?!!!“, kai jis akivaizdžiai mirtinai pavargęs ir tiesiog nori pietų miegelio.

Nemažai vaiko teisių gynėjų smarkiai agituoja už minėtas įstatymo pataisas. Kažką daryti tikrai reikia, bet ar šios pataisos padės? Ar apgalvotas jų įgyvendinimas? Ar yra aparatas, galintis paimti vaiką ir perduoti globos įstaigai? Viešumoje vis girdisi, kad dabar soc. darbuotojai sunkiai susitvarko su savo krūviais ir nepajėgia padėti net ir tiems, kuriems iš tiesų labai blogai. Apie policijos nepajėgumus irgi neseniai esam visi girdėję. Ar globos įstaigos pajėgios paimti didelį srautą vaikų? Man atrodo, jos visos – valstybinės ir sunkiai verčiasi. Ar yra bazė kurtis privačioms globos įstaigoms (ar tokia veikla apsimoka)? Įsibaiminusios mamos kalba apie tai, kad vaikus atima būtent tos privačios įstaigos, kurios paskui už didelius pinigus juos kam nors įvaikina. Ar pas mus yra įstatyminė bazė tokiam dalykui?

Šios pataisos taip pat kertasi su kita gynėjų pamatine nuostata, kad vaikui geriausia – šeimoje. Juk dabar stengiamasi vaiką palikti šeimoje ar grąžinti į ją, jei yra nors menkiausia galimybė jam ten būti. Po šio įstatymo visi sunkiai galą su galu suduriančių tėvų vaikai turėtų atsidurti globos įstaigose. Apskritai didžioji dauguma vaikų, nes pliaukštelėjimas per užpakalį ir kiti dalykai juk pas mus dar labai labai paplitę. O kur bus išvežami vaikai, kurie patirs smurtą globos įstaigose? Sakoma, kad ten jo lygis kur kas didesnis nei šeimose.

Dar grįžtant prie šeimos. Jei su vaiku netinkamai elgiamasi, mano galva, šalinamas turi būti tas netinkamai besielgiantis žmogus, o ne vaikas (kaip, pvz., yra šalinamas namuose smurtaujantis vyras, bet ne aukos). Juk vaikas turi brolį/sesę, senelius, dėdes, tetas, pusbrolius, galų gale darželį, mokyklą, draugus. Kaip galima imt ir išimt jį iš šito viso ir, atseit, jam bus geriau? Be to, tėvai irgi nėra vienas darinys. Argi nebūna, kad tik vienas iš tėvų elgiasi netinkamai? Žodžiu, įstatymo noras kaip ir geras, tačiau jo įgyvendinimas visiškai neapgalvotas, o turinčių tokį įstatymą šalių pavyzdžiai rodo, kad jis veikia netgi priešingai vaiko teisėms. Jei vaikas išimamas iš savo aplinkos ir “parduodamas” kažkur kitur, negi jis išlaiko teises, orumą ir t. t.?

Aną savaitę mamos dar buvo sunerimusios, kodėl šis reikalas kunkuliuoja tik povandeniniuose vandenyse, bet mažai kalbama viešai. Šiandien jau turim gerokai košės užvirusios įvairioje žiniasklaidoje. Net trys televizijos jau sukūrė apie tai laidas. Pažiūrėjau rimčiausią – “Diagnozė: valdžia” (LNK), bet ir ten nueita ganėtinai paviršiumi. Klausimai apie įstatymo įgyvendinimą visiškai nepaliesti. Akivaizdu, kad pirmiausia visuomenei reikia atsakyti į klausimą, galima vaiką „paauklėti“ ar ne.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovė Mėta Adutavičiūtė teigia, kad vaikai Lietuvoje įstatymo apsaugoti mažiau nei šunys, todėl O. Valiukevičiūtės siūlomos pataisos yra absoliučiai būtinos, o šis įstatymas visai neketina „grobti“ vaikų iš šeimų, jis kaip tik užtikrins tėvams pagalbą probleminėse situacijose.

Tačiau pataisose tik labai apčiuopomis įvardyta, kas yra tėvų netinkamas elgesys. Kodėl negalima aiškiai apibrėžti smurto prieš vaikus, kaip yra apibrėžtas smurtas prieš gyvūnus? Visai neaišku, kur numatyta toji pagalba tėvams ir švietimas? Lietuvoje visada tik bausti, bausti, bausti. O ugdyti?

Blogiausia, kad tiems, kurie nevengia „įkrėsti beržinės košės“, greičiausiai nusispjaut į tokius įstatymus, o tie, kurie stengiasi iš paskutiniųjų, įsibaiminę. Jei sąžiningai, nelabai tikiu, kad šis įstatymas bus priimtas. Visuomenė dar tam nepribrendus, didelė dalis Seimo, kuris turės priimti sprendimą, visiškai pateisina mušimą kaip vieną iš auklėjimo priemonių, O. Valiukevičiūtė ir R. Šalaševičiūtė nelaikomos labai rimtomis politikėmis, visiškai neaišku, kokiomis priemonėmis ir lėšomis bus įgyvendinamas šis įstatymas. Žodžiu, visa tai labai panašu į išpūstą muilo burbulą, o kaip bus iš tiesų, pamatysim gegužės 21 d., kai šias pataisas svarstys Seimas.

Nuotrauka J. Stacevičiaus iš lrytas.lt archyvo